Sudegusio Teatro Aktoriai

26 dalis

Po kelerių metų. Baigtas universitetas ir gauta praktika pas žymiausią Amerikos žurnalistą, kuris taip pat turi garsiausią leidžiamą laikraštį čia.
—————
Pirmąjai praktikos dienai negalėčiau būti pasiruošusi labiau. Naujai pasiūtas kostiumėlis apkabino mano liekną figūrą it pirštinė. Plaukai dailiai susukti į kuodelį ir makiažas atliktas iki tobulybės. Rankoje keli segtuvai ir 2 puodeliai kavos. Vienas man, o kitas mano naujam bosui. Nuo šios dienos esu priklausoma Robertui Rangerui ir visai dėl to neliūdžiu. Noriu pamatyti visas žurnalistikos įpatybes ir susipažinti su geriausiu Amerikos žurnalistu. Dirbdama jam gausiu visas geriausias pamokas ir man prieš akis atsivers daugybė galimybių. Kiek vieno žurnalistikos studento svajonė.
Įėjusi į didžiulį ir modernų pastatą net nepajaučiau kaip plačiai nusišypsojau. Visą gyvenimą svajojau apie darbą čia ir ši diena negali būti geresnė. Sustojusi viduryje salės, giliai įkvėpiau šalto kondicionieriaus oro ir užsimerkiau. Norėjau įsisavinti kiek vieną šios akimirkos sekundę ir to nepamiršti. Ir štai dabar puikiai pamatysite kaip būna sugriaunamos geriausios gyvenimo akimirkos.
-Kur tu stovi vidurį kelio?!-karštas skystis nurieda per nugarą ir paskui jį atrieda piktas vyriškas balsas. Šiuo momentu nežinojau ar noriu numirti, ar nekreipti dėmesio ir išdidžiai nueiti su apiplikyta nugara. Deja mano kūnas buvo prikaustytas prie žemės ir aš negalėjau pajudėti.
-Alio!-surėkė šis antrą kartą ir privertė mane krūptelėti. Padėjusi savo rankinuką bei segtuvus ant žemės, ramiai nusiėmiau švarką ir jį įmetusi į netoliese esančią
šiukšledėžę nužingsniavau prie liftų. Mano kūnas degė, gaila bet ne nuo kavos karščio, o nuo visų akių. Pastatas buvo perkrautas žmonių, visi bėgo, skubėjo ir aš pripažinsiu. Sustojau ne vietoje, bet tiesą sakant tas vyras nebuvo aklas. Jis turėjo labai gražias mėlynas akis kurios žiūrėjo į mane taip lyg bandytų sunaikinti. Ah... Ne tame esmė. Jis privalėjo žiūrėti sau po kojomis, o ne spoksoti į telefono ekraną ir spaudinėti mygtukus. Šie šiuolaikiniai žmonės mane pribaigs galutinai.
Įlipusi į liftą paspaudžiau 19 aukšto mygtuką ir stebėjau kaip šis greitai pildosi. Visi buvome susispaude kaip žuvys statinėje ir šalia manęs stovėjo ne kas kitas kaip tas mėlynakis. Stengiausi žiūrėti į kitą pusę, bet vistiek ore tvyrojo įtampa. Liftui pakilus išlipau ir žingsniavau prie naujojo boso kabineto prieš tai stabtelėjusi prie jo asistentės kuri man aprodys darbo vietą. Nieko nesakiusi asistenė tiesiog mane palydėjo į didžiulį ir erdvų kabinetą. Jis buvo tuščias, bet pono Rangerio netruks laukti. Atsisėdusi į minkštą kėdę priešais jo stalą viską įdėmiai apžiūrėjau. Kada nors tai bus mano kabinetas, aš tuo tikiu.
Baltos medinės durys prasivėrė ir aš inkstinktyviai atsistojau. Į kabinetą įėjo ponas Rangeris, puikiai žinojau jo veidą, ir... Mėlynakis.
Dieve, kuo aš taip nusikaltau?!
Išplėšusi kuo tikriausią šypseną paspaudžiau vyrams rankas ir prisistačiau.
-Aš esu Athena Michelson.-šiek tiek kimiu balsu prakalbau.
-Sveika mieloji, aš esu Robertas, o čia mano sūnus Bruno.-tarė ponas Rangeris ir šiltai nusišypsojo. Aš šiuo žmogum žavėjausi nuo pat vaikystės, tad pamatyti jį realybėje buvo tikras sapnas. Nuoširdžiai mėgaučiuosi šia akimirka, jei tik jo sūnaus Bruno nebūtų paveikslėlyje. Viduje kirbždėjo baimė, kad šis prasitars kas įvyko ryte ir Ponas Rangeris tiesiog mane išmes pro duris. Tas jo sūnaus žvilgsnis vertė jaustis menka ir nieko verta. Jis teisė kiek vieną mano veiksmą ir ištartą žodį. Jis yra velnias.
-Taigi panele Michelson, jums buvo pažadėtas darbas man, bet deja man asistentės šiuo metu nereikia. Tačiau mano sūnus Bruno, šiuo metu turi laisvą vietą. Ar jus domintų ši vieta?-jis mandagiai paklausęs nusišypsojo
-Žinoma.-nurijusi susikaupusias seiles ir nuvijusi visas mintis tariau. Man net fiziškai skaudėjo kokia buvau nusivylusi visa šia diena. Ką tik pro mane prašvilpė uraganas ir nusinešė viską ko siekiau, likau tik su tuo ką jis paliko po savęs. Brunu. Žinoma, tai taip pat yra geriau negu bet kas kitas, tačiau negaliu paslėpti savo nusivylimo.
-Einam. Aprodysiu tavo darbo vietą.-pirmą kartą prakalbo Brunas ir išsivedė mane daugiau nei nežvilgtelėjęs. Ėjome keleta minučių tyloje. Jei sutikdavome kokį darbuotoją jis pažvelgdavo į mane taip lyg turėčiau kažką išpiešta ant veido.
-Čia yra tavo darbo stalas. Tikiuosi žinai kaip dirbti telefonu ir kompiuteriu, nes nežadu aiškint. Melisa, kuri tuoj išeis tau papasakos koks yra darbas ir kokias užduotis tau teks atlikti. 19h ateik į mano kabinetą, būsiu parengęs tavo darbo sutartį. Sekmės.-lyg žirnius į sieną išbėręs jis pakalbėjo savo monologą ir dingo kabinete. Pajutusi kaip smegenys pradeda sproginėti trumpam užsimerkiau ir nuėjau prie tariamos Melisos.
-Labas rytas.-kuo švelniau pasisveikinau su ja.
-Labas.-ji taip pat meiliai atsakė.-Šiandienos darbai jau atlikti, tad pirmoji diena tau bus lengva. Atsakyk į skambučius, sek pono Rangero dienotvarkę ir jei ko jam reikės, atlik jo prašymus. Ir, neįleisk NIEKO į jo kabinetą, ypatingai jei tas niekas yra blondinė Anastasija ar brunetė Rochell.
-Žinoma.-palinksėjau galva ir taip daviau suprasti, kad supratau jos žodžius ir mano smegenys priėmė jos duotą informaciją. Melisa susirinko savo paskutinius daiktus ir užleido man vietą prie stalo. Viduje kirbėjo klausimas kurį privalėjau užduoti, nors jei jis ir nemandagus.
-Ar jis tave atleido?-prikandusi žando vidų paklausiau jos
-Šiame aukšte paskalos yra uždraustos, bet kadangi manęs jis jau nepamatys, tai atsakysiu. Ne, aš išeinu pati.-ji plačiai nusišpsojo ir parodė savo akinančiai baltą šypseną.
-Ar jis toks blogas?-švelniai suraukiau savo antakius
-Ah... Mieloji, ši patirtis yra viena gyvenime, tad kad ir kaip bus sunku, prisimink, kad viskas tik į naudą.-Melisa pasitaisė savo juodus plaukus ir paskutinį kartą į mane pažvelgusi išėjo.
-Ką tai turėtų reikšti?-paklausiau pati savęs.
Bruno kabinete buvo mirtina tyla, nepaisant nuolatinio spausdintuvo cypimo. Mano stalas jau buvo pilnai paruoštas darbui. Atversta užrašinė, pastatyta pieštukinė ir darbui parengtos smegenys. Tik problema - nebuvo darbo. Kelias valandas tiesiog sedėjau ir stebėjau kompiuterio ekraną, spėjau atmintinai išmokti visą boso dienotvarkę ir 3 kartus nulaužti bei padrožti pieštukus. Pavydėjau tiems kurie dabar įnirtingai kažką rašo kompiuteryje ar nepaleidžia telefono iš rankų. Kelias minutes aš tiesiog stebėjau vandens aparatą ir galvojau kaip uždedamas tas butelis ant aparato ir kaip žmonės kurie jį dedą, neišpila viso vandens ant žemės. Dar šiek tiek pasedėjusi supratau, kad nieko nenutiks jei tiesiog įsipilsiu vandens į puodelį ir grįšiu, tad atsistojusi greitai nužingsniavau prie aparato ir stengiausi įpilti pakankamai šalto, bet ir nemažiau šilto. Nenoriu persišaldyti ir praleisti šias įdomias ir darbingas darbo dienas. Grįžinėdama atgal pamačiau smarkiai artėjančią blondinę. Pasileidau greitu žingsniu eiti link kabineto, nes aš puikiai prisiminiau Melisos žodžius. Jokių blondinių!
-Panele! Prašau sustoti!-pasivijusi ją užstojau jai kelią ir galvoje pradėjau dėlioti kuo mandagesnius paliepimus jai eiti iš šio aukšto.
-Kas tu tokia?-su pasišlykštėjimu išspjovė ji
-Aš esu Athena, pono Rangerio asistentė.-atsakiau jai mandagiai
-Na, tai Athena traukis iš kelio.-žavi blondinė sukryžiavo rankas ir nesiruošė pajudėti
-Man buvo liepta jūsų nepraleisti.-tariau aiškiai ir lėtai, akivaizdžiai nenorėdama nieko blogo, bet sekundės greitumu rankoje laikytas vanduo atsirado ant mano marškinėlių ir šis tikrai nebuvo šiltas! Dar neperpratau to aparato...
-Kas čia vyksta?-iš kabineto išėjo Bruno. Jo kaklaraištis buvo atlaisvintas, rankovės atraitotos, o akys pavargusios. Na, o mano palaidinė persišvietė ir tiesiog traukė žvilgsnį ten kur mažiausiai norėjau.
-Aš...-nuleidau akis ir žengtelėjau atgal
-Nesvarbu,-nutraukė jis,-Ana, į kabinetą.-jis tarė be emocijų ir greitai dingo kabineto gilumoje.
Stovėjau susigėdinusi, šlapia ir šalta. Ši diena turėjo būti geriausia, bet tik pažiūrėkite kaip viskas atsisuko. Gėdingai nuleidusi galvą grįžau prie darbo stalo ir pasislėpiau nuo visų smalsių akių. Pykau ant savęs, kad nebuvau pakankamai gerai pasiruošusi šiai situacijai, man reikėjo sugalvoti geresnį paaiškinimą, bet... Dar niekada nebuvau tokioje situacijoje.
Bruno kabineto durys atsidarė ir lyg vijurkas iš jo išlėkė blondinė.
-Į mano kabinetą.-pasigirdo vyriškas balsas kuris privertė krūptelėti. Na ką, išdirbau visą dieną ir dabar būsiu atleista. Su tokia reputacija niekada nebebūsiu teisininke.
Įėjusi į tamsų kabinetą, uždariau duris po savęs. Širdis plakė dvigubai greičiau nei įprastai, bet išorėje atrodžiau gana santūriai. Gal vis dėl to jis manęs neatleis?
-Prisėsk.-mostelėjo ranka į kėdę priešais save ir vėl nuleido akis į popierių krūvą. Nerangiai pasimuisčiusi vietoje, atitraukiau kėdę nuo stalo ir kritau į ją per daug negalvojusi. Iš mano lūpų išsklido tylus oomf, kai mano sėdynė skaudžiai trenkėsi į metalinę kėdę. METALINĘ KĖDĘ. Kas po velniais tokiomis naudojasi? Bruno išgirdęs mano aiktelėjimą pakėlė akis ir pažvelgė į manąsias, bet nieko nesakė. Na ir gerai, aš ir nenorėjau išgirsti jo kandžių replikų.
-Nepaisant to kas įvyko šiandien, aš duosiu tau antrą šansą.-monotonišku balsu prabilo šis.
-Ji mane apipylė vandeniu.-sumurmėjau sau po nosimi vis dar jausdama pagiežą blondinei.
-Pasirašyk dokumentus ir šiandien tavo darbo diena baigta.-jis stumtelėjo kelis lapus į mano pusę ir vėl kažką pradėjo skaityto savuosiuose lapuose.
-Tušinukas.-po minutės laukimo supratau, kad jis tiesiog nesiruošia jo man duoti. Bruno pradėjo kilnoti bylas, įmautes, popierius, net telefonus kurie buvo.. 4? Pamaniusi, kad taip bus greičiau, prisijungiau prie paieškos ir dariau dar didesnę betvarkę negu ji buvo. Atsistojusi apėjau aplink stalą ir pamačiau ant žemės gulintį juodą tušinuką. Atsitūpiau ji pakelti, nes bijojau pasilenkti ir taip suplėšyti sijoną.
-Mhm.-kambaryje pasigirdo krenkštelėjimas ir aš staigiai pašokau su tušinuku rankoje.
-Radau tušin...uką..-pamačiusi Robertą Rangerį sumikščiojau.-Viskas buvo ne taip kaip atrodo.-prikandusi apatinę lūpą pradėjau teisintis.-Mes tik ieškojom tušinuko...-Bruno stalas buvo sujauktas ir atrodė lyg po karo. Jis pats be švarko, su prasegtais marškiniais ir atraitotomis rankovėmis. Tikrai nepamanytum, kad dirbo. O štai aš klūpojau ant keturių ir po stalu. Tikrai atrodėme kalti.
-Kadangi žinau savo sūnų tai net neabejoju, kad ieškojote tušinuko.-rimtu veidu tarė Ponas Rangeris ir aš pajaučiau kaip išraustu. Nenorėdama dar ilgiau tęsti šios nemalonios situacijos pasirašiau popierius jų net neskaičiusi ir atsisveikinusi dingau.