Sudegusio Teatro Aktoriai

38 dalis

Prabudusi supratau, kad esu stovinčioje mašinoje ir apsidairiusi pamačiau mažą degalinę. Plikio niekur aplinkui nesimatė, tad padariau tai ką būtų padaręs bet kuris kitas, nusprendžiau bėgti. Ramiai atidariusi dureles išlipau ir pasilenkusi nuėjau prie gatvės. Dabar reikėjo tik vienos vienintelės mašinos ir aš išgelbėta. Sekundės bėgo, o gatvė buvo tuščia. Niekada gyvenime nemaniau, kad mano gyvenimas priklausys nuo sekundžių ir nuo gatvės eismo. Širdis pradėjo plakti vis greičiau ir greičiau, panika vis labiau glėbė kūną ir galiausiai aš pradėjau drebėti.

-Prašau, prašau, prašau...-šnabždėjau sau po nosimi ir ėjau gatve tolyn tikėdamasi, kad pakankamai nutolsiu nuo plikio. Šaltas vėjas plaikstė plaukus ir šaldė kūną, tačiau aš viduje tiesiog viriau. Panika neleido atsipalaiduoti ir man vis rodės, kad kažkas eina iš paskos. Staiga iš degalinės išvažiavo mašina ir tuo momentu aš žinojau, kad viskas baigta. Aš sulaužiau taisyklę ir dar net nesugebėjau pabėgti. Veidu pradėjo ristis ašaros, o kojos savaime pradėjo bėgti. Atidaviau visas savo jėgas, bet kovoti su mašina buvo beprasmis darbas. Plikis užtvėrė man kelią užvažiuodamas ant šaligatvio ir staigiai išlipęs iš mašinos įstatė ginklą tiesiai man į krūtinę.

-Tu žiūrke....-pro sukąstus dantis iškošė jis. Mačiau kaip jo akys prisipildo pykčio ir pro ausis beveik eina dūmai. Man nebeliko daugiau nieko kaip tik žiūrėti į jį ir tikėtis geriausio.

-Jei mum nebūtų likus valanda kelio aš tave taip pamokyčiau, kad daugiau gyvenime neprisileistum vyrų.-jo veidas priartėjo prie manojo.-tačiau privalau tave pamokyti kažkaip kitaip.-jis šiek tiek atsitraukė ir atitraukė ginklą nuo krūtinės. Iš kart laisviau įkvėpiau oro, tačiau jis buvo išmuštas su smūgiu per veidą. Vos supratusi kas įvyko pajaučiau smūgį į pilvą kuris mane parvertė ant žemės. Akyse matėsi juodi taškučiai kurių vis daugėjo, maniau, kad prarasiu sąmonę, bet kaip tik tuo metu smūgiai baigėsi.

-Kelkis ir į mašiną.-tarė jis šaltu balsu kuris man priminė Ricardo.

Sukaupusi visas jėgas pabandžiau save pakelti tačiau skaudėjo taip lyg būtų mano visi kaulai sutraiškyti, o organai supjaustyti. Tas nepakenčiamas dūrimas pasiskirstė po visą kūną.

-Dabar!-surėkė jis ir aš net nekrūptelėjau. Ką jis padarys daugiau? Vėl spirs ar trenks? Nemanau, kad skaudės labiau. Toliau gulėjau ant šaltos žemės visiškai bejėgiškai ir tikėjausi, kad tai viskas - mano pabaiga. Nors ir nesitikėjau tokios mirties, tačiau nesistebiu. Niekada nepasižymėjau stiprumu, valia. Turėjau tik užsispyrimą ir smegenis. Bet pažiūrėkim kur tai nuvedė.. Niekur. Pajaučiau kaip esu pakeliama nuo žemės ir įmetama į mašinos galą. Skausmas dar kartą perėjo per kūną, netrukus aš tiesiog praradau sąmonę.

//

Pramerkiau akis tuomet kai pradėjau justi mėtymą į šonus. Važiavome tikrai nelygiu keliu ir tai jautėsi. Pabandžiau atsisėsti, tačiau visas degantis pilvas priminė, kad dar ilgai kentėsiu pasekmes. Akyse prisirinko ašarų ir lūpas paliko tyli aimana. Kokia visgi kvaila buvau, kad bėgau. Reikėjo tiesiog jam paklusti.

Mašina sustojo ir plikis išlipo. Jis atidarė mano mašinos dureles ir pasilenkęs grubiai pastatė mane ant žemės. Užsimerkusi bandžiau sustabdyti besisukantį pasaulį tačiau kojos tiesiog linko. Neturėjau kasnio burnoje jau 2 dienas, tuomet tie smūgiai ir nuovargis... Keista, bet vyras daugiau manęs nebetampė ir nebepriekaištavo. Jis kantrai stovėjo ir laukė kol aš pradėsiu eiti pati. Tai davė man suprasti, kad mes vietoje.

Ramiai atmerkusi akis jau jaučiausi geriau. Mažais žingsniais ėjau link didžiulio namo kuris buvo velniai žino kur. Jis buvo apsuptas miškų, tačiau girdėjau jūros ošimą. Vien iš išorės galėjau pasakyti, kad šio namo vidus bus gražus ir, kad ir kas čia gyvena, tikrai turi pinigų. Tačiau man kilo tik vienas klausimas - kas tas žmogus ir ko jis nori iš manęs? Nesu užkliudžiusi nei vieno gatvėje ar aprėkusi universitete. Visiems buvau mandagi ir gera. Nevaikščiojau į klubus ir nebendravau su nepažįstamais vaikinais. Tad, kad ir kas tas vyras yra, aš jo nepažįstu ir tikrai nemanau, kad noriu pažinoti. Aš esu čia tikrai ne tam, kad gerai praleisčiau laiką. Juk žmonės yra grobiami ne dėl to.