Sudegusio Teatro Aktoriai

16 dalis

Papusryčiavusi maniau, kad nuotaika sugrįš, bet ji tik dar labiau subjuro. Norėjau būti šalia Beno, net jei jis nekreiptų į mane dėmesio. Tiesiog būti šiame namelyje be jo buvo neįdomu ir aš tryškau nekantrumu grįšti namo.
Išplovusi lėkštę kurioje buvo sausi pusryčiai nuėjau ir susiruošiau dienai. Persirengusi išėjau iš kambario ir koridoriuje radau stovintį Randolfą. Jis naršė telefone, bet pamatęs mane, įsidėjo jį į kišenę.
"Nori pasivaikščioti?" Jis atsirėmė į sieną ir šyptelėjo. Norėjau atsakyti neigiamai, nes nenorėjau daryti nieko, bet pamaniau, kad bus geriau išeiti iš namų ir prablaškyti galvą.
"Žinoma... Turi idėjų kur?" Švelniai nusišypsojau. Randolfas atsitraukė nuo sienos ir paėmęs man už rankos pradėjo vestis mane žemyn laiptais. Man net nespėjus sureaguoti jis atidarė lauko duris ir mes išėjome. "O Erikas liks namie?" Parodžiusi pirštu į namų pusę paklausiau.
"Aha, aš prieš tai jo klausiau, sakė nori pamiegot, pavalgyt ir pažiūrėt televizorių." Nusijuokė Randolfas ir pradėjo vestis mane link automobilio. Man nepatiko tai, kad jis elgiasi su manim taip meiliai. Jis tikriausiai nežino kas yra asmeninė erdvė.
Įlipusi į mašiną, užsisegiau saugos diržą ir akies krašteliu stebėjau Randolfą. Jis judėjo erzinančiai lėtai, lyg tempdamas laiką. Užvedęs mašiną jis išsuko iš kiemo ir nuriedėjo keliu link miesto. Važiavome tyloje, na fone grojo muzika, bet apart jos nieko. Galėjau girdėti net savo širdies plakimą.
"Velnias, palikau telefoną namie.." apsičiupinėjusi kišenes tariau ir suraukiau nosį.
"Nieko, jei reikės paskambinti, galėsiu duoti savo." Ramiai atsakė jis.
Netrukus buvome kažkokiame parke. Jis buvo mažas, bet už tai jame buvo daug žmonių. Išlipau iš mašinos ir palaukusi Randolfo, pradėjau eiti prie suolelių. Šaltas vėjas taršė mano plaukus, o veidą vertė raudonu sekundėmis. Nekenčiau šio oro ir bendrai žiemos, tad gailėjausi, kad palikau namus. Dabar teks vaikščioti ir šalti...
Atsisėdę ant suoliuko pradėjome lengvą pokalbį apie mokyklą, draugus, apie tai, kad jis manęs niekada nepastebėjo, o dabar mano, kad be manęs jo pasaulis būtų nuobodus... Keista, mes tikrai daug nebendraujam. Tuomet jis nutilo ir įsistebėjo į kažką už manęs. Lėtai nusekusi jo žvilgsnį akimis, radau Beną. Jis stovėjo su kažkokiomis merginomis, nemačiau jo veido, bet tuo pačiu ir nenorėjau.
"Aš prisiekiu, jis man sakė, kad išvažiavo namo dėl kažkokių rimtų reikalų, bet tikriausiai tai tik dar vienas melas. Jis dažnai nusiplauna nuo mūsų su Eriku ir Ashenu tam, kad pabūtų su kažkokiom mergom. Tikriausiai vėl bando suviliot ir permiegot." Pavartė akis Randolfas, o aš sedėjau sustingusi. Norėjau grįšt namo, palysti po patalais ir daugiau niekada neišlysti. Viskas buvo taip tobula kol nebuvo Beno mano gyvenime, bet ne, jis turėjo atsirasti ir sugriauti visą mano pasaulį. Kodėl aš iš vis juo pasitikėjau? Įsileidau į savo širdį žaidėją kuriam rūpi tik merginos ir miegojimas su jomis. Kas aš jam? Kažkoks užsibrėžtas tikslas?
"Gali parvežti mane namo? Ta prasme ne į sodybą, bet į mano namus? Nebenoriu čia būti." Tariau visiškai šaltu balsu. Nesulaukusi jo atsakymo aš atsistojau ir pradėjau eiti link jo mašinos. Trūktų tik to, kad Benas mane pamatytų ir vėl pradėtų kurti melus apie tai kaip tos merginos lindo prie jo, o jis nekaltas avinėlis tiesiog nieko nedarė. Pavargau nuo gyvenimo.
~
Po savaitės.
Taip, Randolfas tą dieną parvežė mane namo ir dar kartą atsiprašė, kad atsivedė mane į tą parką. Pagal jį, jis net nenutuokė, kad Benas ten bus, bet tiesą sakant nelabai tuo tikiu. Jis kažką rezga ir aš tą žinau, tad tiesiog laikausi nuo jo atstumo, o jis kaip erkė sekioja mane iš paskos.
Mokykloje Beno nebuvo visą savaitę, tad dienas leidau viena arba su Eriku. Mari išvyko savaitei pas močiutę į kitą miestą. Ashenas vengia mūsų, tiksliau manęs. Vos man priėjus jis iš kart sugalvoja random vietą mokykloje ir pasako, kad ten turi reikalų. Ta prasme wow, galėtų pasakyti tiesiai šviesiai, kad nenori su manim bendraut.
Kaip supratot mano gyvenimas praktiškai grįžo į savo vėžes. Vėl esu viena tik šį kartą nėra net Mari.
Grįžusi namo po penktadienio pamokų maniau rasiu tuščius namus, bet virtuvėje pietus ruošė mama.
"Kodėl nedirbi?" Įėjusi į virtuvę paklausiau.
"Na tai nėra malonus klausimas Athena." Mama susiraukė
"Na, bet tu visada dirbi. Atleisk, kad stebiuosi matydama tave." Pavarčiau akis
"Ar tu bandai pasakyti, kad man reikia atostogų?" Ji pakėlė antakius ir nusišypsojo.
"Tiesiai į dešimtuką!" Mirktelėjau akimi ir plačiai nusišypsojau
"Na gerai, pagalvosiu, o tu eik į kambarį, nes tavęs ten kai kas laukia." Pasakė mama su maža šypsena veide.
"Ką tu įleidai į mano kambarį!?" Sušukau ant visų namų
"Sh..." pyktelėjo mama "tai tik Benas." Ji nekaltai trūktelėjo pečiais, o aš manau, kad gavau širdies smūgį.
Per kelias sekundes užlipau laiptais ir atidariau kambario duris. Benas sedėjo ant mano lovos ir naršė telefone.
"Ką tu čia veiki?" Uždariusi duris, kad mama nesiklausytų, tariau.
"Wooow... Kas atsitiko?" Jis staigiai nulipo nuo lovos ir priėjo prie manęs.
"Hm... Pagalvokim. Tu išeini neatsisveikinęs, liepi perduoti draugui, kad išėjai "su svarbiais reikalais", o iš tiesų triniesi su kažkokiom merginom? Tuomet savaitę nesirodai mokykloj, neskambini, nerašai ir atėjęs klausi, kas man atsitiko?" Kalbėjau su šiek tiek pakeltu tonu, nes jau nebesugebėjau būti rami. Kaip vaikinai gali būti tokie neišmanėliai?
"Ką?" Jis sugebėjo pasakyti tik tai. "Tai aš grįžęs į sodybą tavęs neberadau, ir Erikas man pasakė, kad tu grįžai namo su Randolfu. Tai tu man neatsakai į žinutes ir skambučius." Dabar jau jis kalbėjo piktai. "Aš išvažiavau susitikti su savo tėvais kurie atostogavo netoliese su kita mano šeimos dalimi. Kelias valandas buvau parke su puseserėm ir pusbroliais. Šiek tiek užtrukau, bet maniau, kad kai grįšiu tu dar miegosi. Nenorėjau tavęs žadint, bet kaip matau likau kažkoks blogietis. Malonu, kad viską suvertei ant manęs." Vos ne išrėkęs tuos žodžius man į veidą jis praėjo pro mane ir atidaręs kambario duris išėjo.
"Tada kodėl man Randolfas pasakė, kad tu nebegrįši? Kad išvažiavai su manim net neatsisveikinęs? Jis mane nusivežė į parką ir aš pamačiau tave ten su merginomis. Randolfas sakė, kad tu jas 'kabini' ir tai ne pirmas kartas kuomet palieki jį vieną. Kam jam meluot?" Kalbėjau visai nesirūpindama, kad jau nebesam mano kambaryje ir mama tikriausiai mėgaujasi šia drama lyg kokiu serialu.
"Randolfas?" Benas suprunkštė. "Jis man sakė, kad tu šią savaitę bendravai su kažkokiu vaikinu mokykloje ir bučiavaisi su juo jo mašinoje, bet aš kažkodėl nepuoliau tikėt jo nesąmonėm. Žinai kodėl? Nes tavim pasitikėjau ir žinojau, kad nelaužysi savo pažado. O aš tau matau esu visiškas niekas ir mano pažadai tau nieko nereiškia. Smagu žinoti, kad manim pasitiki." Tai pasakęs jis nulipo laiptais ir išėjo trenkdamas lauko durimis.
Dieve padėk suprasti kas ką tik įvyko ir kodėl man atrodo, kad aš praradau Beną.