Sudegusio Teatro Aktoriai

23 dalis

Papusryčiavę nutarėme, kad būtų pats laikas važiuoti į policiją. Nieko nesakiau tėčiui, vistiek jam nerūpi, tikriausiai jau net ir pamiršo. Mane nuvežė Benas ir kantriai palaukė policijos nuovadoje kol baigsiu. Žinoma galėčiau viską atpasakoti keliais sakiniais, bet šį neužmirštamą momentą galima atpasakoti ir plačiau.
Vos įėjusi į nuovadą pamačiau didžiulį šurmulį aplinkui. Pareigūnai bėgiojo kaip pakvaišę, balti popieriaus lapai skraidė ore, girdėjosi rėkimas. Prisėdau prie kitų žmonių kurie laukė, kad būtų priimti. Tuo metu prasidėjo panika mano viduje. Beno nebuvo šalia ir aš jaučiausi labai pažeidžiama, lyg bet kada mane užpuls ir vėl pagrobs. Valandos ėjo lėtai, o eilė nejudėjo. Mūsų vis dar buvo keliasdešimt. Benas pavargęs laukti mašinoje prisijungė prie manęs ir dabar sedėjimas čia tapo nebesvarbus.
Po dar kelių valandų atėjo mano eilė. Nedrąsiai pakilusi nuo suoliuko, įėjau į kambarį kur sedėjo sukaitęs, suprakaitavęs ir pavargęs vyras. Jam vienodai švietė žmonių problemos ir tai matėsi vien tik jo akyse. Prisėdusi prie stalo, priešais pagyvenusį pareigūną, pradėjau pasakoti kas nutiko prieš dvi dienas. Nežinau kaip atpasakoti jo veido miną, bet tai priminė vyro veidą kurio žmona laukėsi vieno vaiko, bet atėjęs daktaras pasakė, kad gimė trynukai. Nuostaba, laimė sumaišyta su sutrikimu ir staigus šuolis nuo kėdės. Štai ką matė mano akys. Dar prieš kelias minutes pareigūnas kuris atrodė buvo netoli psichologinio lūžio, dabar atrodė lyg laimingiausias žmogus žemėje. Pasirodo Randolfas yra vaikinas kurio policija jau ieško 2 dienas. Tuo metu kai aš pabėgau, jis sugebėjo sužaloti net kelias merginas, taip pat kelios jų buvo išprievartautos. Mintis, kad galėjau būti jų vietoje tiesiog neleido logiškai mąstyti. Tai buvo iš proto verčiančios mintys.
Mano atėjimas čia jiems buvo labai naudingas, nes aš pasakiau nusikaltėlio vardą bei pavardę, taip pat ir gyvenamąją vietą. Tuomet manęs paklausė ar aš noriu pateikti kaltinimus ir aš atsakiau ne. Žinoma dalis manęs norėjo padaryti viską, kad tas žmogus neišvystų dienos šviesos daugiau niekada, bet kita dalis bijojo. Visi žinom ką žmonės gali padaryti iš keršto. Palikusi policijos komisariatą grįžau atgal į Beno namus, nes kol Randolfas nesugautas, nesijaučiu saugi niekur.
Diena praėjo ramiai. Sekanti savaitė taip pat. Visas mėnuo praėjo lyg žybsnis.
Mokykloje su Benu būdavome retai, nes aš nebenorėjau turėti viešų santykių, ypatingai mokykloje, nes čia mokosi tokios merginos kaip Rena. Nenorėjau daugiau dramų ir pavydo scenų, troškau tik ramaus gyvenimo ir Benas tam nesipriešino. Mes matydavomės namuose ir daug laiko praleisdavome kartu.
Randolfas sėdo į kalėjimą, nors jo nuosprendžio nežinau, įsivaizduoju, kad jo dar ilgai nematysiu akyse. Mamos ligoninėje daugiau nebelankiau ir nebandžiau ten eiti. Kad ir kaip žiauriai tai skambės, bet pamiršau ją. Žinau, kad jai pagijus mes vėl bendrausime, bet dabar buvimas šalia jos man kels tik skausmą. Tėčio namuose niekad nėra tad nieko apie jį nežinau. Grįšta vėlai vakare ir išeina anksti ryte net neatsisveikinęs, tai tapo įprasta.
Atėjo nuostabusis pavasaris, mano mėgstamiausias metų laikas. Tai metas kuomet viskas vėl pražysta, šiluma pradeda kutenti kūną, vakarai tampa ilgesni, gyvenimas tampa geresnis. Na, bet pavasarį ateina ir egzaminai kurie nulems tavo gyvenimą. Streso lygis pakilo, bemiegių naktų atsirado vis daugiau. Kartais save kaltinu, kad neužsiėmiau jokiu sportu ir negavau stipendijos. Dabar kaip ir Benas sedėčiau ramiai ir nesijaudinčiau dėl nieko gyvenime. Kalbant apie studijas... Benas pasirinko verslą, o aš žurnalistiką. Jei įstosiu į universitetą kurio trokštu išvyksiu į Bostoną, o Benas turi vietą Harvarde, universitete kuris yra Kembridže. Gyvensime skirtinguose miestuose, bet visai netoli vienas kito. Pusvalandis ir vėl būsime kartu. Viskas taip paprasta kaip atrodo, tiesa?
Pabudusi iš puikaus pietų miegelio nutariau nieko neveikti ir pasimėgauti likusia ramia diena. Saulė švietė už lango ir šildė mano nuogas kojas kurios kyšojo iš už patalų. Kėtinau pasileisti filmą ar paklausyti muzikos, bet man sutrukdė skambutis į duris. Nusileidusi laiptais, priėjusi prie durų pažvelgiau pro akutę ir pamačiau Mari. Buvo keista matyti ją po šitiek laiko. Atrakinau duris ir Mari įsiveržė į vidų.
"Sveika?" Tariau neužtikrinta.
"Labas." Ji atsakė linksmai.
"Kur buvai dingusi?" Paklausiau šiek tiek piktai, nes iš tiesų taip ir jaučiausi.
"Pas močiutę... Dabar pas ją gyvenu ir mokausi privačioje mokykloje, nes žinai... Apkalbų mokykloje būčiau neištvėrusi." Abejingai atsakė ji. 
"O man pasakyti nereikėjo?" Sukryžiavau rankas ir nervingai pradėjau kramtyti lūpą.
"Na tu turėjai ir savų problemų, nenorėjau liūdnti. O dabar kai viskas vėl gerai pagalvojau, kad pats laikas pranešti!"
"Aš negaliu patikėti." Papurčiau galvą.
"Vieną dieną mes kartu kalbame ir verkiame, pasakojame viena kitai apie esamas problemas, o kitą dieną tu jau sumanai, kad aš neverta žinoti apie tavo išvykimą? Tu tiesiog dingai." Kalbėjau įsiutusi. Mari pagaliau suprato, kad iš tiesų nejuokavau. "Šitaip draugės nesielgia. Tu negali dingti ir pasirodyti kuomet panorėjusi. Aš to neleisiu. Prašau išeik." Tariau ramiu balsu.
"Dariau tai dėl tavęs ir štai ką gaunu?"  Ji išpūtė savo didelias mėlynas akis.
"Tu tai darei dėl savęs. Tu tai darei, nes aš tau nerūpėjau. Tau buvo nusispjaut ant mano problemų tad palaukei kol jos pasibaigs ir tuomet grįžai. Žinai ką? Dabar man nusispjaut ant tavęs, tad apsisuk ir nebegrįšk."
"Nesižeminsiu ir išeisiu, bet žinok, kad praradai mane visam laikui." Atsakė ji.
"Ne. Tai tu praradai mane."