Sudegusio Teatro Aktoriai

36 dalis

Paėmiau interviu, puikiai susitvarkiau su savo užduotimi ir tuomet į google paiešką įvedžiau Bruno vardą ir pavardę. Kodėl per šitiek laiko dar nei karto nebuvau pasidomėjusi Brunu? Galbūt reikėjo anksčiau paskaityti straipsnius ir nepriimti darbo pasiūlymo. Galiu susilažinti, kad jei nemesiu šio darbo mano istorija pasibaigs taip pat kaip ir tų merginų. Tik klausimas ar aš būsiu pakankamai kvaila ir leisiu, kad man taip nutiktų, ar ne.

// 

Praėjo savaitė Rusijoje ir vis labiau pasiilgstu namų, ramybės, savo lovos ir net žadintuvo stovinčio prie jos. Šiandien grįžtame atgal į Ameriką. Pagal Bruno telefoninius skambučius supratau, kad kita kelionė bus už savaitės ir kiek atsimenu - Dubajus. Jei jūs manot, kad bijau Rusijos, tai žinokit, kad dar labiau bijau arabų. Esu girdėjus tūkstančius istorijų kaip jie pagrobia merginas ir nusiveža jas į dykumas, legenda sako, kad tų merginų daugiau niekas nematė. Iš smalsumo norėčiau pamatyti kur jas visas laiko, bet iš kitos pusės man gerai iš čia. 

// 

Lėktuvui nusileidus Amerikoje Bruno atsisveikino ir dingo juodame automobilyje. Dar kartą pagalvojusi koks jis nedžentelmeniškas susiradau taksi ir įlipusi pajaučiau nežmonišką ramybę. Pagaliau namai, ta pavasario šiluma, užterštas oras, milijonas mašinų ir pilna susiraukusių veidų. Visada sakydavau, kad gali būti ir blogiau, tačiau dabar man atrodo, kad viskas yra tobula. 

-Panele, ar jūs žadat pasakyt kur man važiuot?-gilus ir piktas, pliko vairuotojo balsas pasiekė mano ausis iš mašinos priekio. Šiek tiek krūptelėjusi atsipeikėjau ir iš kart grįžau į realybę. Pažvelgusi į veidrodėlį sutikau to vyro akis ir nusipurčiau. Jam netinka būti taksistu, jis kelia didžiulę baimę. Pasakiusi savo adresą bandžiau nukreipti mintis kažkur kitur ir neprisigalvoti įvairių situacijų. Pavyzdžiui : 

1. Būsiu pagrobta, išprievartauta, nužudyta ir užkasta miške.

2. Būsiu pagrobta, įmesta į laivą ir parduota piratams.

3. Būsiu pagrobta, įmesta į laivą ir išsiųsta arabams, pagaliau sužinosiu kur jie laiko visas merginas. 

Na, esmę pagavot, nes galėčiau tai daryti visą dieną. 

Pažvelgusi pro langą pastebėjau vis tamsėjantį dangų, tikriausiai lis. Žinoma, kai kartą per 5 metus Amerikoje lyja, aš būtinai turiu būti čia. Be to, pastebėjau, kad pravažiavome įsukimą į pagrindinį kelią. Puikiai prisimenu kaip mane į oro uostą vežęs vairutojas pasuko būtent iš to kelio. O kai esu kažkuo užtikrinta, aš esu teisi. Šiurpuliukai perėjo per nugarą vien nuo minties, kad esu pagrobta... Nors realiai nesu pagrobta, kol jis to nepatvirtino. Ar turėčiau paklausti? Velnias, ar dar per anksti skambinti policijai? Galbūt parašyti Bruno žinutę?

"Labas, nenoriu trukdyti, bet manau, kad mano taksistas mane pagrobė. Jis važiuoja keistais keliais ir vis į mane šnairuoja. Aš matau, kad jis yra labai įsitempęs. Ar gali mane iš čia ištraukti?"

Paslapčiomis sumaigiusi žinutę, ją išsiunčiau ir tvirtai suspaudžiau telefoną rankose. Netrukus sulaukiau atsakymo. 

"Neišsigalvok ir netrukdyk, nuo oro uosto iki miesto yra šimtai skirtingų kelių, jei vieno iš jų nežinai, nereiškia, kad esi grobiama."

Šiek tiek nustebau perskaičiusi žinutę. Šiuo momentu supratau, kad jei būsiu nužudyta, jam rūpės mažiausiai. Jis tik išmes mano daiktus iš ofiso ir pasisamdys naują sekretorę. Nurijusi seiles vėl pakėliau akis ir bandžiau nusiraminti. Vis kartojau sau, kad jis tik renkasi kitą kelią ir visai normalu važiuot asfalto neišgrįstais keliais kelias valandas. Meldžiau, kad jis staiga nepasuktų į mišką ir nepatvirtintų mano baimės. Žinoma, galėjau sedėti ir laukti kas bus arba galėjau priminti savo orumą ir parašyti Benui. Nors ne... Jis tikrai man nepadės po visko kas įvyko. Kodėl negalėjau būti jam malonesnė? Numetusi visas mintis į šalį išsiunčiau Benui tą pačią žinutę kurią buvau nusiuntusi Bruno. 

"Prašyk pagalbos iš Bruno."

Buvo jo erzinantis atsakymas kuris privertė mane perversti akis.

"Aš prašau pagalbos iš tavęs." Parašiau jam atgal.

"Aš turiu savigarbos ir nebėgsiu paskui tave kaip koks šuniukas, po to kai tu taip su manim pasielgei."

"Tuomet tikiuosi, kad miegosi ramiai kai sužinosi apie mano dingimą." piktai sumaigiau žinutę.

"Kur tu esi?" Atrašė Benas.

"Kažkokiame keliukyje tarp miškų, ryšys vis blogėja. Man darosi tikrai baisu."

Vos išsiuntusi šią žinutę, pažvelgiau į telefono ekrano viršų ir pamačiau, kad ryšys dingo.

-Atsiprašau, kur mes važiuojame?-neiškentusi paklausiau, tačiau negavau atsakymo. Viskas, dabar tikrai esu įsitikinusi, kad esu grobiama. 

-Ei?-šiek tiek drebančiu balsu tariau. Plikio ranka pakilo nuo vairo ir kažką paėmė nuo sėdynės prie jo. Man prieš akis pasirodė juodas ginklas kuris tikrai šaudė ne burbuliukus.

-Dar vienas žodis, judesys, paėmimas telefono ar bandymas bėgti, kulka atsidurs tavo kojoje, rankoje, pilve. Patikėk manim, tu nenori apsunkinti šios kelionės.