Sudegusio Teatro Aktoriai

29 dalis

Ėjome link viešbučio mirtinoje tyloje. Aplinkui girdėjosi tik vėjo traškinamos šakos ir šlamantys lapai. Buvo beveik ramu ir malonu, bet negalėjau pilnai pasimėgauti šia naktine kelione dėl Bruno. Jis buvo įsitempęs ir susierzinęs, nuo jo sklido nemaloni aura. Prie jo jaučiausi nepatogiai, bet tikriausiai taip ir turėčiau jaustis prie boso.
Dar kartą atsiverčiau žemėlapį ir žiūrėdama į įvairias linijas bandžiau suprasti kiek liko eiti. Iš pradžių maniau, kad iki viešbučio eiti vos kelis šimtus metrų, bet dabar mes einame jau valandą,  o aplinkui vien tik miškai.
-Panele Michelson, ar yra problemų?-Bruno sustojo ir suspaudė savo kumščius. Viduje širdis suplakė stipriau, na ir prisidirbau.
-Manau, kad būsiu blogai supratusi žemėlapį.-prikandau lūpą ir nuleidau akis.
-A... Kaip?..-tramdydamas pyktį paklausė jis.
-Man niekada nesisekė su žemėlapiais.-trūktelėjau pečiais.-Plius nebuvau tikra kokiame kelyje mes esam.
-Duok.-ištiesė ranką Bruno ir aš jam įteikiau išlankstytą žemėlapį. Jis kelias sekundes pažiūrėjęs į žemėlapį, jį suglamžė ir numetė ant žemės.-Jis ne to miesto.-Bruno pažvelgė į mane nusivylusiom akim, bent jau nerėkė ir nepradėjo aiškinti kokia kvaila aš esu.
-Galbūt reikia ir toliau eiti šiuo keliu, vistiek jis kada nors kur nors atves.-pakėliau antakį ir laukiau jo atsako, tačiau jis tik paėmė savo lagaminą ir pradėjo eiti į priekį. Žinoma. Aišku. Kam čia daugžodžiauti?
Ėjome maždaug dar valandą kuomet takelis virto normaliu, asfaltuotu keliu. Miškus pakeitė tušti laukai ir galiausiai tolumoje pradėjome matyti namų siluetus. Vienas iš jų turėjo iškabą ant kurios buvo parašyta "viešbutis". Tiesa, jis atrodė gana mažas, tikiuosi jie dar turės kelis laisvus kambarius.
-Pagaliau.-tyliai sumurmėjau. Bruno nieko neatsakė, tik pagreitino savo žingsnį.
Įėjome į viešbučio vidų ir iš kart pajutome stiprų šlapimo kvapą. Nuo aitraus aromato man automatiškai užgriaužė gerklę ir akis. Šiek tiek papurčiusi galvą, grįžau atgal į savo kūną, nes kelioms sekundėm siela buvo bepaliekanti kūną. Net jai šis kvapas nepakenčiamas. Pažvelgusi į Bruną pamačiau jo pasišlykštėjusį veidą, šiandien tikrai ne jo diena.
-Sveiki?!-šiek tiek garsiau pasisveikinau su mintimi, kad kažkas ateis mūsų aptarnauti. Kitame kambaryje sutraškėjo kėdė ir pasigirdo žingsniai. Pasirodė vidutinio sudėjimo, maždaug 30 metų moteris. Niekaip negalėjau suvokti kaip ji gali dirbti tokioje vietoje. Bent jau galėtų atsidaryti langus.
-Labas rytas.-ji atsakė saldžiai, jos žvilgsnis aiškiai buvo įsmeigtas į Bruno, ir aš ją puikiai suprantu. Jo išvaizda pritrenkianti, tačiau asmenybė... Dar yra kur padirbėti.
-Mums reikia 2 kambarių.-švelniai nusišypsojau ir pagaliau ji atkreipė dėmesį ir į mane.
-Ah! Jaunavedžiai.-moteris suplojo rankomis, o aš iš karto prunkštelėjau.
-Jei mūsų medaus mėnesį mes leidžiame šioje skylėje, tai brangusis, mums tikrai prastai su pinigais ir... smegenimis.-nusijuokiau ir tuomet pamačiusi Bruno piktą žvilgsnį, surimtėjau. Aš jį pavadinau "brangiuoju". Prastai. Labai prastai.
-Kaip tik turime kambarį jums.-moteris nusišypsojo ir atkišo mums šiek tiek apibraižytą raktą.
-Mums reikės 2 kambarių.-patikslino Bruno ir pasiemė raktą. Moteris kurį laiką atrodė sutrikusi, šiek tiek suakmenėjusi.
-Laisvas tik vienas kambarys.-ji atsakė abejingai ir iš kart nusuko akis.
-Aplinkui nėra jokių mašin-
-Laisvų kambarių nėra.-nutraukusi mane, ji surėkė.
-Nagi, jis jums sumokės kiek tik paprašysite, tik jūs paieškokite dar kartą.-parodžiusi pirštu į Bruno, sudėjau rankas lyg maldaudama.
-Mhm.-atsikrenkštė Bruno.-Aš nežadu permokėti. Ši skylė neverta nei vieno dolerio.-piktai sumurmėjo jis.
-O aš nežadu miegoti su tavim viename kambaryje.-tariau kuo maloniau ir įsmeigiau savo akis į jį, manau jis suprato.
-Man jūsų pinigų nereikia, nebent už tuos pinigus žadat pasistatyti dar vieną kambarį.-nekaltai atsakė moteris.
-Ugh.-tyliai suurzgiau ir palaukiau kol Bruno sumokės už kambarį.
Užlipome į viešbučio 2 aukštą ir nuėjome į patį galą kur ir buvo kambarys. Atrakinęs duris jis įėjo į vidų ir uždegė šviesą.
-Bent jau nesmirda šlapimu.-pasakiau atsainiai.
-Aš miegu lovoje.-padėjęs lagaminą prie sienos jis nusimovė batus ir pradėjo atsiseginėti marškinius.
-O ką daryti man?! Miegoti ant žemės?-įsiutusi surėkiau ir apsidairiau. Kambaryje stovėjo tik lova ir 2 staliukai. Jokios sofos, kėdės ar fotelio. Nesulaukusi jokios Bruno reakcijos nuėjau į vonią ir užtrenkiau duris. Man jau užtenka šios dienos. Noriu tik užmigti ir atsikelti Amerikoje.
Pasileidusi ledinį vandenį nusiprausiau veidą ir šiek tiek atsigėriau. Vanduo buvo kalkėtas ir sausas, tad daugiau jo neliesiu. Visa ši vieta buvo baisi. Tikriausiai tai pirmas mano kartas tokioje vietoje, bet 100% paskutinis. Išėjusi iš vonios pastebėjau, kad Bruno išjungė šviesą ir patogiai guli lovoje. Šiandien nuleisiu savo principus ir tiesiog atsigulsiu ant lovos. Nieko asmeniško. Persirengusi į treninginius šortukus ir paprastą baltą maikutę užlipau ant lovos ir pajaučiau kietą čiužinį po jomis. Tikiuosi neatsikelsiu su surakintu kaklu.
-Ką tu darai?-tingiai paklausė Bruno, vis dar užsisukęs į sieną.
-Žadu miegoti. Nesijaudink, neišprievartausiu.-pavarčiau akis.
-Jei žadi vartytis ar spardytis, gali net nesivarginti.-šiek tiek kimiu balsu atsakė jis.
-Tau galioja tas pats.-padėjusi galvą ant pagalvės tariau ir užsiklojusi paklode užsisukau į priešingą kambario sieną.
-Jei kas nors klaus, to niekada nebuvo.-po keletos akimirkų tylos, vėl prakalbo Bruno.
-Nebuvo ko?-paklausiau su šypsena veide ir lėtai paskendau saldžiame sapne.