Demono vaikas (II dalis)

Pirmas skyrius. Kelionė į Arachratą (1)

1949 metai, Birželio 18 diena

Tamsi nakties skraistė iš lėto apgaubė kaimelio apylinkes, tarsi juodas rūkas nusileido žemėn ir savo plonomis lyg pirštai gijomis nusidriekė per miškus, laukus ir slėnius. Aptingę paukščiai nustojo čiulbėję, lapai nebešnarėjo, įsivyravo mirtina tyla. Pamėkliškai sidabrinė pilnatis smalsiai žvelgė į gūdžią girią, ten, kur buvo niekam nesurandama slėptuvė – Krištolo rūmai. Visai prie pat čiurleno niekad neišdžiūstančios upės vanduo. Aplipę dumbliais akmenys slėpė švytinčius, nuo blogio saugančius simbolius, kurie žmonių akims nebuvo matomi...

O už upės driekėsi begales kilometrų besitęsianti smaragdinė pieva, kurios pakraštyje galėjai pamatyti seną platų vieškelį. Netrukus juo pravažiavęs automobilis sukėlė dulkes, nugulusias ant žolės ir akmenų. Jo gaudimas sudrumstė aplinkui tvyrojusią tylą, bet pamažu nutolo, ir toliau leisdamas jai karaliauti. Žmonių aplinkui nebuvo, tik vienas Neptūnas sunerimęs žvelgė į tolius. Nestiprus vėjas plaikstė jo ilgus plaukus, perrištus mėlynu raiščiu, apsiaustas dengė siaurus, dar vaikiškus pečius.

Sekundę pastovėjęs, berniukas perbėgo žvyrkelį, nuskuodęs per pievą kirto Sidabrinio sfinkso upės akmenis ir sustojo prie Krištolo rūmų. Dar apsidairęs ir įsitikinęs, kad niekas nemato, galiausiai paspaudė žvaigždės formos akmenėlį ir žengė į vidų. Nors ten gyveno jau dvejus metus, šį kartą į jį tvokstelėjusi visiška tyla buvo kažkokia bauginanti. Juk vis dėlto atėjo čia paslapčia, o Rodžerio namai buvo visai netoli, tad jis galėjo užsukti čia bet kuriuo metu, jo stebuklingi ženklai ant akmenų nė kiek neveikė.

Tik užkopęs laiptais ir atsidūręs bibliotekoje, Neptūnas pasijuto saugiau ir įjungė šviesą. Daugybė knygų gulėjo tiesiog ant grindų. Jau ne pirmą naktį jis bandė rasti tą, kurioje paaiškinta, kaip atverti Nebūties pasaulio vartus, ir neatitraukdamas akių nuo žemėlapių dirbo iki paryčių. Buvo nesaugu palikti Raveną vieną, bet negalėjo pasiųsti Linos, kad jos nesusektų Rodžeris, o Gordonas ir taip padėjo pakankamai, juk taip pat bandė rasti naudingos informacijos apie Senuosius Atakanos požemius.

Kaip ir visas praeitas naktis, berniukas užtruko ganėtinai ilgai, bet nekreipdamas dėmesio į valandas dirbo toliau. Reikėjo paskubėti, kol Tasdaras neperprato jo planų, o čia lyg tyčia tos knygos nesimatė nė ženklo, ir tai tik dar labiau erzino ir neramino.

Po kelių valandų Neptūnas išgirdo girgždančias duris ir staigiai pakėlė galvą. Tačiau saugotis nebuvo ko, pro durų tarpą išniro Linos galva.

– Tu vis dar čia?

– Neturiu kito pasirinkimo, – gūžtelėjo pečiais jis. – Nepasiduosiu tol, kol nerasiu tos knygos, ji kažkur turi būti.

– Tik nepersistenk, jau kurį laiką beveik nemiegi, dar susirgsi.

– Nepergyvenk, juk žinai, kad aš stipresnis nei atrodo, – vangiai šyptelėjo jis. – Be to, dabar kur kas svarbiau ne aš, o Ravena.

– Žinau, bet pailsėti taip pat reikia. Jeigu nori, galiu bent kelias valandas paieškoti tos knygos už tave.

– Ne, jeigu negrįši, Rodžeris kažką įtars. Mes negalime rizikuoti, tu ir dabar neturėtum čia būti.

– Nesijaudink, Rodžerio dabar nėra namuose, tikriausiai ir vėl padeda Tasdarui atlikti nešvarius darbelius.

Neptūnas pasišlykštėjęs susiraukė, ir toliau ramiai tyrinėdamas knygas, Lina netgi galėjo nuspėti, apie ką jis galvoja. Jo kojos buvo sulenktos ir pakištos po sėdyne, o mėlynas apsiaustas, susegtas auksine sege, bangomis krito nuo pečių iki grindų.

– Paklausyk, žinau, kad tave tai trikdo, bet privalai mane suprasti, – galiausiai prakalbo Lina. – Tai nė kiek manęs nekeičia, aš esu tavo pusėje.