Demono vaikas (II dalis)

Penktas skyrius. Tamsos tvirtovė (1)

– Taip ir maniau, kad įdomiausią darbą pasiliksi sau, – pasipiktinusi Gertrūda sunėrė rankas ant krūtinės. – O man teko tik sėdėti ir laukti.

– Galėsi kitą kartą, – atsainiai mestelėjo Melburnas.

– Kito karto nebus, Tasdaras norėjo atsikratyti tik berniuku, mergaitės liesti negalime. Ką man dar liko daryti?

– Suprask, turime atlikti darbą be priekaištų, o tu man nė kiek nepritari, kaip galiu patikėti tokią svarbią užduotį tau?

– Pamiršai, ką sakė Tasdaras, kad turime dirbti drauge?

– Ne, puikiai žinau, ką darau.

– Tu tyčia nori, kad Tasdaras leistų man būti su Rodžeriu, – konstatavo ji.

– O tu nenori?

Klausimas pakibo ore, nes tuo metu prasivėrė durys ir į kambarį įėjo sargybinis.

– Pone, jūsų kalinys pabudo. Ką dabar su juo daryti?

– Palik kameroje, pats nueisiu su juo pasikalbėti.

– Klausau. Jums leidus, išeisiu, – sargybinis nusilenkė ir pranyko už durų.

– Ir ką ketini jam pasakyti? – paklausė Gertrūda, nepatikliai žvelgdama į Melburną.

– Pabandysiu išgauti informaciją, – tepasakė jis ir nusigriebęs apsiaustą paliko partnerę vieną kambaryje. Kai pasiekė požemius, rado Neptūną gulintį ant seno kieto gulto. Jis buvo nusisukęs į sieną, bet net išgirdęs žingsnius nesivargino atsisukti. Jam nerūpėjo, kas atėjo, mintyse sukosi tik vienas klausimas: kaip ištrūkti? Juk ir vėl pakliuvo į Tamsos tvirtovę, nebuvo jokių abejonių.

– Kur Ravena? – staiga paklausė jis. – Ką jai padarei?

– Pats žinai, kad nenuskriausiu jos, juk Tasdaras liepė palikti ją ramybėje, – šyptelėjo Melburnas. – Problema tu. Kodėl negali daryti to, kas tau liepiama? Argi taip sunku?

– Aš ne Tasdaro tarnas, kodėl turiu jam paklusti?

– Nejaugi nori mirti?

– Turbūt dar nežinai, kas esu, ar ne?

Melburnas nustebęs nieko nesakė. Neptūnas pagaliau pakilo nuo gulto ir atsisuko tiesiai į jį. Vyriškis šyptelėjo.

– Man nerūpi, kas tu, privalau iš tavęs kai ką sužinoti.

– Nujaučiau, kad ne be reikalo čia atėjai.

– Kai buvome tunelyje... kalbėjai apie kažkokį brangakmenį, – Melburnas sugriebė kameros virbus ir įsmeigė akis tiesiai į berniuką. – Ką visa tai reiškia? Apie kokį brangakmenį kalbėjai?

– Ne tavo reikalas! – atkirto jis, taip pat įdėmiai spoksodamas į jį ir nė neketindamas atsitraukti pirmas.

Kurį laiką jie taip ir stovėjo vienas priešais kitą kaip pasipūtę gaidžiai, bet galiausiai Melburnas nusijuokė ir ėmė vaikščioti iš vieno koridoriaus galo į kitą. Jo atsimušančių į grindis batų kaukšėjimas erzino Neptūną.

– Hm... ir ką galėčiau padaryti, kad priversčiau tave kalbėti? Gal pasakyti, kur gali rasti savo tėvus?

– Tu pažįsti mano tėvus? – apstulbo berniukas.

– Žinoma, mes jau pažįstami kurį laiką. Jeigu nori juos pamatyti, pasakyk man, ką planuoji.

– Kodėl turėčiau tavimi tikėti?

– Tarkim, pasitiki manimi, o tada gauni tai, ko taip ilgai ieškojai.

– O kas tada? Pasakai visus planus Tasdarui ir sužlugdai Raveną?