Demono vaikas (II dalis)

Ketvirtas skyrius. Susitikimas su tėvu (1)

– Kur aš?

Ravena apsidairė. Jautėsi tarsi sapne, nors žinojo, kad nesapnuoja. Bet kur atsidūrė ji nežinojo, juk prieš tai buvo su Neptūnu, aiškiai apšviestoje patalpoje, o čia tvyrojo neapsakoma tamsa.

– Kas čia? – visu balsu suriko mergaitė. – Neptūnai, atsiliepk!

Tačiau girdėjo tik savo balso aidą, kuris atsimušęs į sienas pamažu nuslopo nežinioje. Ji jau norėjo apsisukti ir bėgti, bet staiga ją iš visų pusių apsupo ugnis. Ravena prisidengė ranka akis, bet tuo metu kažką pajuto ir pažvelgė priešais save. Neaiškus siluetas niro tiesiog iš ugnies, jam einant į priekį mergaitė matė vis daugiau jo bruožų: skaisčiai degančias raudonas akis rūsčiame veide, juodus ilgus plaukus, užklojančius šarvu dengiančią krūtinę ir antpečiais apsaugotus pečius. Raudonas aksominis apsiaustas susiliejo su liepsnomis ir buvo sunku pasakyti, kada jis baigiasi.

– Kas tu? – mergaitės širdis stipriai sutvinksėjo krūtinėje. Nejaugi?..

– Tikrai nežinai? – būtybės akys įsmigo tiesiai į jos. – Tai aš, iš tavo vizijų.

Ravena žengė atatupsta. Norėjo kažką pasakyti, bet pritrūko žodžių. Nejaugi čia tikrai jos tėvas? Pats Tasdaras? Jeigu taip, vadinasi žino visus jos planus ir neabejotinai jai sutrukdys. Ką jai daryti? Nejaugi bėgti ir neįgyvendinti savo planų, dėl kurių taip stengėsi ir ne kartą buvo pakliuvusi į pavojų?

– Manei, kad išvengsi susitikimo? – tarsi perskaitęs jos mintis paklausė demonas. – Manei, kad be problemų gausi viską, ko trokšti? Jei taip, nuo šiol žinok, kad manimi atsikratyti tau niekada nepavyks, visuomet būsiu tavo galvoje.

Jis buvo jau visai arti. Ravena juto grėsmę, matė jo tvirtą figūrą, iškylančią priešais, bet nejudėjo, žinodama, kad pasprukti nepavyks, juk ji dar nemoka naudotis savo galiomis. O būtų atidavusi bet ką, kad mokėtų, tada galbūt viskas būtų visiškai kitaip...

– Kur Neptūnas? – drebančiu balsu paklausė ji.

– Nejaugi nesupranti? Čia ne Senieji Atakanos požemiai, o Tamsos karalystė, – šyptelėjo jis. – Sveika atvykusi į savo tikruosius namus, Ravena.

– Tamsos karalystė? – negalėjo patikėti ji. – Kaip aš čia atsidūriau?

– Nebijok, tavo kūnas vis dar požemiuose, bet mintys pas mane. Nepatariu priešintis, jeigu tau ką nors padarysiu čia, tai atsilieps ir ten.

– Ką visa tai reiškia? Kodėl mane čia pasikvietei?

– Vis dar nesupranti? – demonas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir tyliai nusijuokė. Ravena buvo tokia panaši į savo mamą: tamsūs plaukai, švelnūs veido bruožai, toks pat atkaklumas ir mėlynų akių žvilgsnis, kuris visuomet jį traukdavo. Net ir dabar norėjo iš arčiau į jį pažiūrėti, bet mergaitė laikėsi metro atstumu, o jis nenorėjo jos per daug gąsdinti, juk vis dėlto tai pirmas jų susitikimas, būtų blogai, jei viską sugadintų.

– Nežinau, ko tu iš manęs nori, žinau tik tai, kad nieko gero.

Tasdaras žengė vieną žingsnį arčiau. Ravena įsitempusi atsitraukė, įdėmiai sekdama kiekvieną jo judesį, pasiruošusi bet kurią akimirką gintis.

– Tu manęs bijai? – su vos matoma nuostaba paklausė jis. – Gerai, bijok, išauš diena, kai paklusi man, net jei turėsiu tave priversti.

– Niekada! – sukaupusi drąsą paprieštaravo mergaitė.

Tasdaro akys tik dar labiau žybtelėjo.