Demono vaikas (II dalis)

Aštuntas skyrius. Pasiūlymas (2)

Lina kaip įprastai plušo virtuvėje ir ruošė pietus sau ir Agnesei. Rodžerio nebuvo, ir ją apniko tik dar didesnis liūdesys. Pastaruoju metu jis retai grįždavo namo, kartais net po kelių dienų, bet kad ir kaip ji bandydavo sužinoti, ką jis tuo metu veikė, jis atkakliai tylėdavo, sakydamas, kad pavargo ir nori pailsėti. Lina puikiai žinojo, jog tai melas, bet ją labiau neramino tai, kad galbūt jis jos nebemyli pakankamai arba netgi turi kitą moterį, juk vis dėlto jie jau labai seniai nesutarė.

Bet didžiausia problema buvo tai, kad Lina vis dar mylėjo Rodžerį ir buvo tikra, kad gali padėti jam pasikeisti. Ji žinojo, kad kitų akimis tai atrodė neįmanoma, bet pažinojo Rodžerį labiau, vis dėlto, kažkada jis buvo geras žmogus, tik viską sugadino jo nepasotinami troškimai.

Moteris sunkiai atsiduso. Pietums paruošė makaronus su fermentiniu sūriu. Tai buvo vienas iš mėgstamiausių Ravenos valgių. Ji vis dar negalėjo priprasti, kad mergaitės nėra šalia, o Agnesė vis labiau ir labiau spaudė ją, norėdama sužinoti tiesą. Ir Lina suprato, kad slėpti nėra ko, vis tiek teks pasakyti, tad nusprendė tai padaryti šiandien.

– Prisėsk, turiu pasakyti kai ką svarbaus, – tarė ji, kai mergaitė pagaliau pasirodė virtuvėje. – Žinau, kad jau labai ilgai bandai suprasti, kodėl nepapasakoju tau apie Raveną, bet viskas yra kur kas sudėtingiau.

Agnesė tik linktelėjo, stebėdama, kaip mama vikriai pluša aplink stalą, padeda dvi lėkštes ir užkaičia arbatinį. Jos veidas atrodė susirūpinęs, ir mergaitę apėmė tik dar didesnis smalsumas.

– Ravena mano sesuo, privalau žinoti, kas jai nutiko.

– Ne, mieloji, Ravenai nieko blogo nenutiko, ji tiesiog paliko mūsų namus.

– Bet kodėl? – apstulbo ji.

– Supranti... Ravena sužinojo, kad aš nesu jos mama, o tai reiškia, kad tu nesi jos sesuo.

Agnesė minutėlę tylėjo, bandydama suprasti, ar teisingai viską išgirdo. Ravena nėra jos sesuo? Kaip taip gali būti? Ir kodėl tada ji gyveno šiuose namuose, visiškai nieko neįtardama?

– Žinau, kad turi daugybę klausimų, – vėl prakalbo Lina. – Bet galiu viską paaiškinti. Ravena mūsų namuose atsirado ne be reikalo, jos tikroji mama, Arela, norėjo, kad aš ją užauginčiau, nes jos tėvas... na, jis net nėra žmogus.

– O kas tada? – net palinko į priekį Agnesė.

– Demonas, Tamsos karalystės valdovas. Tu apie jį niekada negirdėjai, bet jis bando užimti Žemę, o jei tai padarys, mes mirsime arba būsime priversti tapti jo vergais.

– Demonas? – suraukė antakius mergaitė.

– Taip, jo vardas Tasdaras, – aiškino moteris. – Žinau, kad tai skamba neįtikėtinai, bet būtent dėl jo Ravena turėjo slėptis pas mus. Norėjome, kad ji turėtų normalią vaikystę, todėl nesakėme tiesos, bet galiausiai išaušo diena, kai ji tai sužinojo.

– Ir dėl to pabėgo?

– Ir taip, ir ne. Ravenai buvo labai sunku pasirinkti, ar toliau gyventi pas mus, ar išvykti pas savo tikrąją mamą, bet ji pasirinko antrą variantą, nes jos mamai gresia didžiulis pavojus ir Ravena nori jai padėti. Tasdaras įkalino Arelą Nebūties pasaulyje ir ji dabar ieško būdo, kaip ten patekti.

– Ir tu jai nė kiek nepadedi? – nusistebėjo mergaitė.

– Labai norėčiau, jeigu galėčiau, bet Ravena nusprendė, kad tai padarys be manęs.

– Nejaugi tavimi nepasitiki? – niekaip nesuprato ji.

– Pasitiki, bet ta kelionė labai pavojinga, Ravena nenori manęs į tai painioti.