Demono vaikas (II dalis)

Tryliktas skyrius. Nebūties pasaulis (1)

Gordonas kaip įprastai sėdėjo savo darbo kambaryje ir tvarkė Šešėlių karalystės dokumentus. Diena jau ėjo į pabaigą, tačiau miegoti jis dar nesiruošė. Daugybė senų knygų gulėjo ant medinio, tamsiai rudo stalo, o kai kurios netgi ant fotelio, ant kurio žynys sėdėjo, bet tai nė kiek netrukdė jam dirbti. Gordonas buvo be galo atsidavęs savo darbui ir dėl savo karalystės galėjo padaryti viską, nors ir daugybė reikalų slėgė jo pečius.

Po kurio laiko jis pagaliau baigė savo darbus, lengviau atsikvėpęs atsilošė fotelyje ir valandėlę galvojo apie tai, ką jam pasiūlė Tasdaras. Būtų labai palanku, jei Arela ištrūktų iš Nebūties pasaulio be jokių pastangų, tačiau Gordonas jokiu būdu neplanavo tarnauti Tasdarui, tad teko tiesiog laukti, kol Ravena pati atvers vartus. Jis žinojo, kad mergaitė pakankamai stipri ir būtinai išvaduos savo mamą, bet ramybės nedavė mintis, kad Tasdaras neleis jai lengvai to padaryti, o pats padėti negalėjo, nes privalėjo saugoti savo karalystę. Be to, Ravena buvo šeštasis brangakmenis, o tai reiškė, kad vienintelė galėjo patekti į Nebūties pasaulį, kitiems vartai tiesiog užsikirstų.

Pakilęs nuo fotelio, Gordonas nusprendė prasiblaškyti sode, tad užsimetė ant pečių apsiaustą ir išėjęs pro duris nusileido spiraliniais laiptais. Dukters koridoriuje nesimatė, tikriausiai jau nuėjo miegoti, o taip norėjo pabūti kartu su ja. Goda buvo vienintelis žmogus jo gyvenime, kurį jis mylėjo. Ar bent jau vienintelis, kurį galėjo mylėti. Moteris, kurią kadaise laikė savo sielos drauge, jau beveik dvylika metų nesirodė ir jis net nežinojo, ar ji vis dar gyva. Bet dabar tai ir nerūpėjo, nes visą savo meilę atidavė dukteriai, negalėtų atleisti sau, jei kas nors jai atsitiktų.

Apie tai mąstydamas, žynys perėjo kiemą ir pagaliau atsidūrė tvarkingai prižiūrimame sode, apsodintame baltų rožių krūmais, kurie visame milžiniškame plote jungėsi vieni su kitais ir sudarė tarsi labirintą. Vienoje pusėje buvo matyti balta pavėsinė tamsiai rudu stogu, prie kurio glaudėsi besiraizgantys vynuogienojai. Gordonas lėtai nužingsniavo akmenimis grįstu takeliu, klausydamasis malonaus upelio čiurlenimo, sklindančio kažkur iš sodo vidurio.

– Tėti! – staiga pašaukė jį Goda.

Atsigręžęs į namus, jis išvydo dukterį, bėgančią jo pusėn, ir vos matomai nusišypsojo, laukdamas, kol ji priartės.

– Maniau, kad jau miegi, – prakalbo jis, priglausdamas ją prie savęs.

– Pro langą pamačiau tave sode, norėjau pabūti kartu.

Tik dabar jis pastebėjo, kad Goda atbėgo basa ir su pižama, bet vakaras buvo toks šiltas, jog nebuvo reikalo dėl to priekaištauti. Jis tik dar plačiau nusišypsojo ir patapšnojo jai per galvą. Nors aplinkui vyko daugybė nemalonių dalykų, stengėsi, kad jai nieko netrūktų, kad visą savo vaikystę praleistų kaip paprastas vaikas ir nesijaustų vieniša be mamos.

– Pažiūrėk, į mūsų tvenkinėlį pagaliau atskrido antys! – džiaugsmingai šūktelėjo mergaitė ir pasileido bėgti per žolę.

Gordonas stebėjo, kaip ji pasiekė tvenkinį ir atsitūpė prie pat krašto, žvelgdama į judriai plaukiojančias ir besitaškančias vandenyje antis. Netrukus ir pats jau buvo šalia ir sėdėdamas ant suoliuko mėgavosi vaizdu priešais save. Vis dėlto, neramino vienas dalykas. Ravena jau vakar turėjo visus brangakmenius, bet šiandien visą dieną praleido Azryate. Gordonas nežinojo, kodėl ji delsė, bet stengėsi suprasti ir palaukti, galbūt jai reikėjo susikaupimo ir pasiruošimo, juk išlaisvinti Arelą ne šiaip užduotis, nuo jos priklausė žmogaus likimas, o gal net gyvybė.

Dar šiek tiek pasimėgavęs paskutiniais saulės spinduliais, Gordonas pakilo nuo suoliuko ir priėjo prie dukters, bet staiga kažką pajutęs apsidairė. Tą patį padarė ir Goda. Tuo metu pastebėjo jų pusėn grėsmingai artėjantį Rodžerį, abiejose rankose spaudžiantį durklus.