Demono vaikas (II dalis)

Dvyliktas skyrius. Sergėtojai (1)

– Pone, atvedžiau jums mergaitę, – įžengęs į salę prakalbo Melburnas, pagarbiai nusilenkdamas Tasdarui. – Kaip jūs ir prašėte.

– Labai gerai, – demonas atsitraukė nuo lango, pro kurį žiūrėjo, ir pasisuko į besišypsantį parankinį. Paskui jį į salę įėjo sargybinis, tempdamas už grandinių Rebeką. Ji buvo sužeista ir sunkiai vilko kojas, tad sargybinis turėjo raginti ją stumtelėjimais ir ji eidama klupčiojo. Tik tada, kai buvo visai prie pat Tasdaro, sargybinis stumtelėjo ją stipriau ir mergaitė neišlaikiusi pusiausvyros suklupo prie pat jo kojų.

– Malonu, kad pasirodei, – su pašaipa balse prakalbo Tasdaras.

Rebeka iš lėto pakilo, bet vis dar laikė panarinusi galvą, nė neplanuodama į jį pažvelgti. Ne dėl to, kad bijojo, o iš principo.

– Kodėl mane čia atvedei?

– Hm... – Tasdaras apėjo aplink mergaitę, bet ir vėl sustojo tiesiai priešais ją. – Nemaniau, kad tau pavyks įsibrauti į mano tvirtovę, tikriausiai nuvertinau tavo gebėjimus. Vis dėlto, tavo gyslomis teka mano kraujas, ar ne?

Rebeka neatsakė, ir toliau spoksodama į grindis. Jokiu būdu nenorėjo paklusti tokiam šlykščiam padarui, kaip jis. Puikiai žinojo, kad už tai laukia skausminga bausmė, bet jai tai nerūpėjo, jau geriau mirtų, nei jam paklustų.

– Vis dėlto, niekaip negaliu suprasti, kaip sugebėjai patekti į vidų visiškai nepastebėta, – vėl prakalbo Tasdaras. – Kokia tavo paslaptis?

Jis pasilenkė prie pat dukters ir kilstelėjo jos smakrą, norėdamas pažvelgti į akis, bet mergaitė pasipiktinusi spjovė jam į veidą. Melburnas net aiktelėjo iš nuostabos, o Tasdaras įtūžęs užsimojo trenkti, bet susivaldė ir nusišluostęs veidą atsitiesė.

– Gerai, jei nori, gali nekalbėti, išsiaiškinsiu pats, bet žinok, kad iš šios tvirtovės tavęs nepaleisiu. Gali priešintis, kiek nori, tau niekada nepavyks pasprukti.

– Ko tau iš tikrųjų reikia?

– Neapsimesk, kad nežinai! Manai, apgausi mane savo gudrybėmis? Lygiai taip pat, kaip Neptūnas, apsimesi, kad sutinki man tarnauti, bet už nugaros kursi planus, kaip mane įveikti? Be to, pamiršai pasakyti patį svarbiausią dalyką...

Melburnas sutrikęs stovėjo šalia. Nežinojo, ką Tasdaras turėjo omenyje, bet nenorėjo kištis, o Rebeka kaip įprastai stovėjo tylėdama. Iš jos veido išraiškos jis galėjo pasakyti, kad ji aiškiai nutuokia, ką tėvas norėjo jai pasakyti, tačiau laikėsi savo.

– Pasakysi pati, ar nori, kad tai ištarčiau garsiai? – kilstelėjo antakį Tasdaras.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – atkirto mergaitė.

– Gerai, kaip nori, – jis nužingsniavo prie krėslo ir įsitaisęs jame užkėlė koją ant kojos, akimis įdėmiai tyrinėdamas dukterį. – Žinau, kad esi viena iš trijų sergėtojų, ta, kuri sugeba manipuliuoti laiku, o tai reiškia, kad keisti įvykius sau palankia linkme, taip?

– Ką nori tuo pasakyti?

– Kodėl apsimeti tokia kvaila, Rebeka? – jam jau seko kantrybė. – Turėdama tą galią, tu gali būti man labai naudinga, gali pakreipti įvykius taip, kad laimėčiau aš, juk vis dėlto jau pasižadėjai man, neturėtų būti sunku.

– Gerai, tu mane prigavai, aš esu viena iš sergėtojų, – staiga prisipažino ji. – Bet kas iš to? Aš dar nemoku naudotis tomis galiomis, niekuo negaliu tau padėti.

– Tikrai? – apstulbo Tasdaras. – Tu man nemeluoji?

– Sakau tikrų tikriausią tiesą.

– Pažvelk man į akis ir pakartok savo žodžius.