Demono vaikas (II dalis)

Pirmas skyrius. Kelionė į Arachratą (4)

Ravena susirietusi vis dar gulėjo po lova, bet staiga pajuto kažką virpant giliai sąmonėje, tarsi kažkas bandytų su ja susisiekti. Galvoje nuskambėjo baimės kupinas šauksmas.

– Neptūnas! – sukuždėjo ji išsigandusi, bet tuojau pat grįžo į realybę, juk slapstėsi nuo užpuoliko, įsibrovusio į trobelę. Vis dar matė jo batus pro lovos tarpą ir melste meldė, kad tik jos nepastebėtų.

Bet netrukus žmogus atsitraukė ir mergaitė išgirdo užtrenkiamas duris. Dar kurį laiką gulėjo po lova, norėdama įsitikinti, kad vyriškio nėra, o po to atsargiai, vis dar saugodamasi, kad nesukeltų nė garselio, išlindo. Ši vieta buvo visiškai nesaugi, tikriausiai tą vyrą pasiuntė Tasdaras arba Rodžeris. Kitokio varianto nebuvo, jai teko kuo greičiau sprukti, kol jos iš tikrųjų nesučiupo.

Tyliai pravėrusi laukujes duris, Ravena jau ketino bėgti, bet tiesiai priešais ją išniro tamsus siluetas.

– Štai kur tu! – piktai sušnypštė jis. – Dabar tikrai nuo manęs nepaspruksi!

Ravena pamatė priešais save aštrų durklą ir išsigandusi ėmė slinkti prie tvoros vartelių, vis žvilgčiodama į užpuoliką ir niekaip negalėdama suprasti, kodėl jis žvelgia į ją su tokia panieka. Svarbiausia tai, kad tas vyras jai atrodė kažkur matytas, buvo įsitikinusi, kad teko susidurti su juo anksčiau, bet niekaip negalėjo prisiminti kur.

Bet galvojimui laiko nebuvo, teko kuo greičiau gelbėtis, kad tik jos nesužeistų. Ašmenų ji nebijojo taip, kaip to vyro, pačiai teko tokiais naudotis, ir nors pirmą kartą buvo be galo sunku, Felicija padėjo susitaikyti, kad kartais nėra nieko blogo sužeisti kažką kitą, jei nori išsigelbėti pats. Juk tada ji tik gelbėjo savo draugę, nieko blogo nepadarė.

Deja, savo durklų ji nebeturėjo, tikriausiai Rodžeris juos atėmė tą dieną, kai ją pagrobė. Dabar Ravena turėjo bėgti ir nežiūrėti atgal, tad pasiryžusi šoko per tvorą ir nukūrė per pievą. Šūksmingas balsas nuaidėjo už nugaros ir pasigirdo bėgimas žvyrkeliu. Mergaitė skuodė visu greičiu. Artėjo Krištolo rūmų link. Nors ne, negalėjo taip lengvai atskleisti priešui savo buveinės, tad netrukus pasuko į kairę. Puikiai žinojo, kur turi bėgti, Neptūnas parodė jai slaptą vietą, kurioje galės pasislėpti, jei kas nors nutiks, tereikėjo nukreipti užpuoliko dėmesį arba neleisti jam pasivyti. Bet Ravena nebuvo tokia greita, vyriškis nė kiek neatsiliko, beveik lipo jai ant kulnų. Mergaitė tikėjosi, kad jis nebus toks vikrus, kaip ji, kai teks bėgti per Sidabrinio sfinkso upės akmenis, juk jai jau buvo tekę eiti tuo keliu daugybę kartų. Gąsdino tik tai, kad vyriškis galbūt panaudos savo galias, nors jei būtų norėjęs, seniai būtų tai padaręs. Bet tuomet ką jis galvoja? Ar neturi gebėjimų? Ir kodėl puola ją žinodamas, kad ji nepaprasta?

Ravena pagaliau perbėgo per pievą ir lengvai kaip plunksnelė ėmė šokinėti per akmenis, juodi plaukai ir balta vasarinė suknelė šmėžavo saulės šviesoje, ji nė neatsigręžė pažiūrėti tol, kol nepasiekė kranto. Užpuolikas dar nebuvo perėjęs nė pusės upės, tad tuo pasinaudojusi mergaitė nudūmė nedidelio kalnelio, ant kurio stovėjo storas išsišakojęs medis, link. Vienoje jo pusėje, už tankiai suaugusių išsiraizgiusių šakų, slėpėsi nedidelė ola. Ravena greitai šmurkštelėjo vidun, o paskui ją ir užpuolikas, bet jis trenkė galvą į olos kraštą ir piktai keikdamasis turėjo atsitraukti.

Anga, kurioje atsidūrė Ravena, buvo gana erdvi, kad ji galėtų lengvai pralįsti, bet staiga vyras sugriebė jai už kojos. Mergaitė pradėjo klykti bei spardytis, ir kadangi jis buvo iki pusės sulindęs į olą, spyrė jam tiesiai į veidą ir vos pajutusi laisvę ėmė keturiomis ropoti gilyn. Ola gerokai išplatėjo bei ėmė leistis žemyn. Ravena galvojo, kad vyras ten jos nepasieks, todėl lindo vis giliau.

Po kurio laiko nustojo ropojusi ir pažvelgė į olos pradžią. Ten šmėžavo to vyro figūra ir ji pasislinko dar giliau, bet nugaros pusėje rankomis neužčiuopė jokio pagrindo ir šlumštelėjo kažkur ant didelės sudžiūvusių lapų krūvos. Atsistojusi ir nusivaliusi dulkes apsidairė, bet nieko nepamatė – šioje keistoje vietoje buvo beprotiškai tamsu. Ji suprato tik viena, kad jie kažkur po žeme, o išgirdusi piktą vyro balsą vėl pažvelgė į olą. Jis jau buvo netoliese ir Ravena ėmė panikuoti, bet supratusi, kad tai nepadės, vėl apsidairė. Ant grindų netoliese mėtėsi stora lazda, tad ją pasigriebusi pasiruošė smogti bet kurią akimirką.