Demono vaikas (II dalis)

Keturioliktas skyrius. Pranašystė (1)

Buvo dar labai ankstus rytas. Ravena iš lėto budo iš gramzdinančio gilaus miego, bet staiga aiktelėjusi pašoko iš lovos. Nežinojo, kelinta šiandien diena, juk galėjo pramiegoti kelias paras, bet pamačiusi, kad ne, atsikvėpė iš palengvėjimo ir vėl krito į patalus. Kalendorius rodė, jog vasara eina į pabaigą. Mergaitė niekada net nepagalvojo, kad prieš išvaduodama mamą turės tiek daug nuveikti. Net nepajuto, kaip tos dienos pralėkė lyg vėjo šuoras, o jau greitai vėl teks grįžti į mokyklą, tik šį kartą ne Žemėje, o Azryate.

Apie tai mąstydama Ravena gulėjo pasikišusi po galva rankas ir spoksodama į lubas. Miegas nebetraukė, į galvą lindo įvairios mintys ir praeitų įvykių prisiminimai. Dabar visa tai atrodė tarsi slogus sapnas, sunkiai galėjo suvokti, kad viskas vyko iš tikrųjų. Balsas... Krištolo rūmai... Neptūnas... Ir kas galėtų tuo patikėti?

Ilgesingai atsidususi, mergaitė apsivertė ant pilvo. Ramybės nedavė Šešėlių knyga, kurią privalėjo palikti tam, kad išsigelbėtų. Baiminosi, kad galbūt prarado kažką labai svarbaus, bet grįžti atgal į Nebūties pasaulį negalėjo, vos joms su Arela išėjus, vartai užsidarė, o brangakmeniai grįžo ten, kur jiems ir vieta – į tunelius, norėdama ten grįžti ir vėl turėtų juos surinkti, tik dabar tai padaryti būtų žymiai lengviau, nes jau mokėjo teleportuotis. Tačiau patirti to paties siaubo daugiau nenorėjo, vis tiek ištraukti iš bedugnės kuprinę būtų visiškai neįmanoma.

Pagaliau pakilusi iš patalo Ravena skubiai apsivilko Rebekos dovanotus drabužius, bet eiti į virtuvę neskubėjo. Iš pradžių ji norėjo dar paskutinį kartą apsilankyti Senuosiuose Atakanos požemiuose ir apžiūrėti kiekvieną kampelį, kad paskui galėtų viską ramiai palikti praeityje. Be to, toje vietoje tiek daug visko patyrė kartu su Neptūnu, tik ten galėjo deramai susitaikyti su mintimi, kad daugiau jo nebepamatys...

Stipriai užmerkusi akis, mergaitė sukaupė savo magišką energiją ir netrukus atsidūrė prie įėjimo į Senuosius Atakanos požemius. Aiškiai prisiminė tą dieną, kai čia pasirodė, kaip Neptūnas pašvietė žibintu tamsų kelią. Tada ji būkštavo, nerimavo, kad jiems nepavyks įveikti laukiančių sunkumų. Dabar tai netgi atrodė juokinga. Buvo tokia silpna ir naivi, tačiau dabar nesijautė panaši į save. Buvo drąsesnė, stipresnė, mokėjo naudotis savo galiomis, nors žinojo, kad dar tikrai ne visomis, ir už tai galėjo dėkoti Rebekai, kuri aukojosi dėl jos ir netgi pakliuvo į Tasdaro nelaisvę.

Nesukeldama nė garso, Ravena iš lėto žengė tamsiu tuneliu, pirštais braukdama per grublėtas akmenines sienas. Akimirką atrodė, jog girdi Neptūno balsą, bet tai tebuvo tik išplaukęs iš atminties prisiminimas... Vis stipriau suspausdavo širdį apie jį pagalvojus, taip norėjo ir vėl išgirsti jo balsą, juoką, pamatyti tą padrąsinančią šypseną, kurios dėka nepasidavė. Nė nepajuto, kaip gerklę užspaudė ašaros. Trokšte troško viską pakeisti, grįžti į tą dieną, kai jis išvyko į Tamsos tvirtovę, leistis į kelią kartu ir jį apsaugoti, nors žinojo, kad tuo metu buvo dar gerokai per silpna.

Stengdamasi nekaltinti savęs dėl visko, kas įvyko, mergaitė pasiekė duobę, kurioje buvo tunelis, vedantis į Magiškąjį kambarį, ir nušokusi į apačią nubėgo jo link. Vos tik pravėrė priešais save duris, suprato, kad jame šis tas pasikeitė. Ant grindų nebebuvo matyti pentagramos, kurioje sėdėdama atvėrė portalą į Nebūties pasaulį. Ką tai reiškė? Ar tai, kad daugiau niekas nebegalės ten patekti? Ar vartams tiesiog reikėjo laiko vėl atsikurti?

Ravena nežinojo, bet per ilgai ten neužsibuvo ir pakilusi į viršų nusigavo prie išsišakojimų į tris tunelius. Į visus juos eiti nebuvo verta, užtruktų tikrai per ilgai, tad nusprendė apsilankyti antrame, tame, kuris patiko labiausiai. Ten ji tikėjosi bent šiek tiek atsipalaiduoti ir galbūt net paplaukioti upėje. Plaukiodama visuomet aprimdavo ir sudėliodavo visas mintis, beveik kaip per meditaciją, kuria užsiimdavo kiekvieną dieną po to, kai ją išmokė Rebeka.