Demono vaikas (II dalis)

Tryliktas skyrius. Nebūties pasaulis (3)

Keliauti į Nebūties pasaulį Ravena neskubėjo, nes pirmiausia norėjo pasitreniruoti, pagerinti durklų įgūdžius ir geriau įvaldyti galias. Ji žinojo, kad turės leistis į kelią visiškai viena, nei Neptūnas, nei Rebeka negalėjo jai padėti. Kelias dienas mergaitė apgalvojo visas galimybes, kas jos lauks po to, kai atvers vartus, kūrė galimas strategijas, bet dar niekada nebuvo mačiusi kitų pasaulių, tad nusprendė pasimokyti visko po truputį.

Tačiau to, ką mokė sesuo, Ravenai neužteko, ji nujautė, kad išvaduoti mamą bus be galo sunku, todėl kiekvieną dieną lakstė į biblioteką ir ieškojo knygų, kaip galėtų greičiau, bet geriau išmokti įvairių kovos technikų. Beversdama puslapį po puslapio, vieną dieną mergaitė atrado šį tą, kas jai suteikė dar daugiau vilčių. Knygoje buvo pasakojama apie žmones, kurie gali valdyti mėlyną ugnį, o mėlyna ugnis buvo žymiai karštesnė už raudoną. Tai reikštų, kad išmokusi ją sukaupti, Ravena galbūt sugebėtų bent jau apsiginti nuo tėvo. Nerimą kėlė tik tai, kad mėlyną ugnį galėjo valdyti vos keletas žmonių.

Vis dėlto, Ravena nusprendė pabandyti. Kad tai padarytų, jai teko pajusti savo Saulės rezginio šerdį, kur slypi pati karščiausia vidinė ugnis, bet kad ir kaip stengėsi, rankose sušvisdavo ta pati raudona liepsna. Nusprendusi per daug savęs neversti, ji iš pradžių pabandė keletą naujų judesių, o po kelių dienų jau mokėjo juos mintinai, reikėjo tik tobuliau juos įvaldyti.

Diena atrodė karšta, kaip tik tinkama treniruotėms. Mergaitė skubiai apsivilko Felicijos dovanotus baltus marškinėlius, užsitempė juodus šortukus ir basa išbėgo laukan. Švelnus vėjelis taršė jos drabužius ir kedeno plaukus, pusilgės sruogos krito ant akių ir kaktos. Iš pradžių ji stovėjo nejudėdama, paskui žengė kelis žingsnius atgal, kad galėtų išsikviesti didesnę ugnį, nerizikuodama sudeginti namo. Pradėjo kiek nedrąsiai, su labai mažai ugnies, ūmiai smūgiuodama orą, bet ugnis palaipsniui augo, tapo grėsmingesnė, tarsi ji kautųsi su nematomu priešininku.

Paskui Ravena plačiai pastatė kojas ir tvirtai įrėmė jas į žemę, abiem rankomis darydama sukamuosius judesius. Tai padidino jos liepsnas, jos raitėsi aplinkui kaip sūkurys, bet mergaitė puikiai galėjo kontroliuoti jų dydį ir nė kiek nesibaimino, kad dabar ugnis supo visą jos kūną. Darydama šį pratimą ir žvelgdama į sūkuriuojančią ugnį, kažkodėl ji jautėsi visiškai rami, nors niekada nesitikėjo, kad ugnis gali sukelti tokį efektą. Treniruotė atrodė tarsi užburiantis šokis, judesiai buvo judrūs ir grakštūs, bet tuo pačiu pasižymintys nepaaiškinama galia, kurios ji įgavo per pastaruosius mėnesius.

Vėliau Ravena atsispyrė nuo žemės, besisukdama ore tarsi kalaviju mostelėjo kojomis ir rankomis, kad sukurtų ugnies žiedus ir arkas, kapojančius nematomą taikinį, jos susivėlę plaukai judėjo su kiekvienu mostu ir spyriu, mėlynos akys buvo įžvalgios, susitelkusios tik į treniruotę, tarsi ji aplinkui daugiau nieko nematytų. Tai tęsėsi kurį laiką, bet galiausiai Ravena liovėsi ir gaudydama orą nusibraukė nuo kaktos prakaitą. Buvo siaubingai pavargusi, tad skubiai grįžo namo, palindo po dušu ir griuvo į lovą.

Kitą dieną atsikėlė vėlokai, bet per daug nesijaudindama išsitraukė iš spintos savo nudėvėtą kuprinę, sudėjo į ją visus brangakmenius ir Šešėlių knygą. Buvo metas eiti. Lėtai žingsniuodama koridoriumi, Ravena stengėsi įsiminti kiekvieną kampelį. Tikėjosi kada nors čia dar grįžti, bet nuojauta kuždėjo, kad viskas gali susiklostyti kur kas blogiau. O jeigu ji taip pat žus, kaip Neptūnas? Kaip Felicija? O jeigu nepavyks išvaduoti Arelos arba pati paklius į nelaisvę?

Bet kad ir kaip buvo dėl to neramu, mergaitė žinojo, kad savo lemties neišvengs, ir išėjusi į kiemą lėtai ištiesė į šonus rankas. Darė kaip mokė Neptūnas – galvojo apie tą vietą, į kurią nori patekti, o jau po minutės pajuto pagavusį verpetą ir atsidūrė šaltame Senųjų Atakanos požemių tunelyje. Praėjo jau daugiau nei mėnuo, kai čia lankėsi, ši vieta dabar jai kėlė tik nostalgiją ir dar labiau aštrino norą išvaduoti mamą. Juo labiau, kai dabar jautėsi žymiai stipresnė, nors nebuvo tikra, ar tai jos galios, ar Azaros žiedo, kurį nešiojo po tos dienos, kai Melburnas pagrobė Rebeką.