Demono vaikas (II dalis)

Šeštas skyrius. Brangakmeniai (2)

Ravena atsipeikėjo labai sunkiai ir lėtai. Jai skaudėjo galvą, bet šiaip ne taip įstengė pakilti nuo žemės, bandydama prisiminti, kas nutiko. Minutėlę galva visiškai neveikė, juk vis dėlto gulėjo be sąmonės visą pusdienį, ir dar plius tai, kad per dieną sąmonę buvo praradusi jau tris kartus. Bet paskui prisiminimai ėmė grįžti ir mergaitė sunerimusi pažvelgė į tamsą.

– Neptūnai! – iš visos gerklės suriko.

Bet draugas neatsiliepė. Jo šalia nebuvo, ji liko viena tamsoje. Viena kaip pirštas. Visiškai nežinojo, kur eiti. Nuojauta kuždėjo, kad reikia į priekį, bet privalėjo padėti draugui. Kad ir kur jis bebūtų, turėjo jį rasti. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl buvo palikta viena šiame šaltame tunelyje ir kam reikėjo ją atskirti nuo draugo.

Stengdamasi susikoncentruoti į užduotį, Ravena užsidėjo kuprinę ant pečių ir patraukė tiesiu keliu. Jos pirštai nevalingai braukė per grublėtą sieną. Nujautė, kad pirmiau reikia surasti brangakmenį, juk jis turėtų būti kažkur šiame tunelyje. Tačiau kad ir kaip mergaitė stengėsi pasiekti pabaigą, jos nebuvo matyti nė ženklo, o galvos skausmas tik dar labiau paaštrėjo, trukdė susikaupti. Ravena norėjo tiesiog kristi ant žemės ir daugiau niekada neatsikelti, bet mintis, kad daugiau nepamatys savo mamos ragino ją nepasiduoti.

Po ilgų klaidžiojimų tunelis pagaliau pradėjo šviesėti. Kai kuriose vietose tarp skilinėjančios sienos mergaitė įžiūrėjo lendančias augalų šaknis, kurios raizgėsi ir pynėsi viena su kita. Einant tolyn tų pynių vis daugėjo, ir tunelis darėsi panašesnis ne į akmeninį, o į medžių tunelį. Tai Raveną pakerėjo, ji žengė į priekį atlošusi galvą, bet netrukus suklupo ant apsamanojusių laiptų, vedančių kažkur gilyn į mišką, ir akimirką stabtelėjo atidžiau apsidairyti. Nors aplinkui buvo pilna medžių, pro plonas jų šakas lengvai skverbėsi saulės spinduliai, o danguje nesimatė nė vieno debesies. Ši vieta atrodė niekada neliesta žmogaus rankos, bet juk taip ir buvo, žemiečiai šiuose tuneliuose niekada nesilankė...

Raveną apniko kažkokie nostalgiški prisiminimai ir ji jau statė koją ant paskutinio laiptelio, bet staiga iš kažkur atklydęs vėjas į visas puses paskleidė jos plaukus. Kažką pajutusi mergaitė pažvelgė į miško gilumą ir tuo metu išgirdo švelnų varpelio skambesį. Kaip keista, iš kur čia varpelis, jei aplinkui daugiau nieko nėra? Ir ką reiškia ši nuostabi vieta? Ar joje tikrai gali būti paslėptas brangakmenis?

Norėdama sužinoti daugiau, Ravena žengė į priekį, po kojomis jusdama minkštą samanų kilimą ir pirštais braukdama per kiekvienos šakos linkį, tarsi tokiu būdu norėdama įsiminti kuo daugiau detalių. Viskas atrodė tarytum sapne, niekada neregėta ir nelytėta, bet netrukus ją prižadino pažįstamas garsas. Nė pati nesuprasdama kodėl, mergaitė paspartino žingsnį ir išėjo į žymiai atviresnę vietą. Priešais ją kaskadomis liejosi visomis vaivorykštės spalvomis mirgantis vanduo. Purslų virtinė tarytum milžiniškas fontanas iš nenusakomų aukštybių veržte veržėsi į upę ir kvietė atsigaivinti. Pajutusi troškulį Ravena žengė arčiau, panardino rankas lediniame vandenyje ir sušlapino įkaitusius skruostus.

Tuo metu ir vėl pasigirdo varpelio skambėjimas. Mergaitė pakėlė galvą ir pasijutusi esanti ne viena apsidairė. Bet aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, visiškai nieko, kas patrauktų dėmesį. Nors ne, šį tą ji pastebėjo – upės vanduo buvo toks skaidrus, kad pro jį dugne aiškiai matėsi akmenys ir tarp jų žybsinti ryškiai mėlyna švieselė.

– Brangakmenis! – aiktelėjo Ravena. Kad jį gautų, reikėjo bristi per upę, tad nedelsdama nusimetė kuprinę ir nusiavė batus.

Nuo pirštų galiukų ir aukštyn per visą kūną perbėgo šiurpuliukai, o sudrumstas vandens paviršius suraibuliavo lyg gyvsidabris. Pamažu eidama tolyn, ji pasiekė upės vidurį, priartėjusi prie akmenų pasilenkė ir plonais pirštais suspaudusi kristalą patraukė į save. Iš pradžių nepajudėjo, tad patraukė stipriau ir pagaliau jį išjudino. Brangakmenis jos delnuose tik dar labiau sutvisko, o toje vietoje, kur jis buvo prieš tai, liko lašo formos įduba.