Demono vaikas (II dalis)

Septintas skyrius. Magiškasis kambarys

Išaušo rytas. Saulė iš lėto nuslydo dangaus skliautu ir apšvietė nedidelę patalpėlę, kurioje, atrėmusi galvą į sieną, miegojo Ravena. Spinduliai jos miego nė kiek netrikdė, tačiau netrukus aplinkui pradėjo neramiai skraidyti daugybė paukščių, ir pasitrynusi akis ji net pašoko iš vietos. Nepajuto, kaip užmigo, tikriausiai buvo labai pavargusi, juk visą dieną praleido keliaudama tuneliais.

Prisislinkusi prie savęs kuprinę, mergaitė išsitraukė keletą skanėstų ir skubiai papusryčiavo. Širdį draskė liūdesys prisiminus, kas atsitiko vakar, be to, vis dar nesurado brangakmenio ir nė neįsivaizdavo, kur jis galėtų būti, juk šiame bokšte daugiau nieko nebuvo, tik ta spalvota akmenėlių mozaika.

Kąsniai strigo gerklėje, ašaros riedėjo skruostais ir krito ant marmurinių grindų. Kaipgi viskas galėjo pakrypti tokia siaubinga linkme? Kaip jai dabar grįžti pas Neptūną ir pasakyti, kad visos jų pastangos nuėjo veltui? Tikriausiai jis neapkęs jos labiau nei visko savo gyvenime, juk ir vėl pasielgė kaip paskutinė bailė, o viskas, ką beliko daryti, tai verkti. Juk turėdama tokią pavojingą galią savyje galėjo pulti ir užmušti savo tėvą, ar bent jau sužaloti taip pat, kaip prieš mėnesį sužalojo Rodžerį.

Ne, Ravena papurtė galvą. Ji tik bandė apgauti save. Jai jokiu būdu nepavyktų įveikti Tasdaro, jis panorėjęs galėtų užvaldyti įvairius pasaulius ir dimensijas, o ji būtų bejėgė, kad tai sustabdytų. Net Neptūnas tai pripažintų.

Pakilusi nuo grindų mergaitė užsidėjo ant pečių kuprinę ir susiruošė palikti bokštą, bet dar stabtelėjusi išsitraukė savo durklus ir kurį laiką laikė juos ištiesusi sau prieš veidą. Po to, kai nusmeigė Ževodano žvėrį, pažadėjo sau, kad bus stipri, kad nepasiduos jausmams, tačiau vis dėlto pasidavė. O ką daugiau daryti, kai viskas taip nesisekė? Apsimesti, kad viskas kuo puikiausiai?

Ravena ir vėl papurtė galvą. Neapykanta ant tėvo dabar peraugo į pasibjaurėjimą. Kaip jis gali taip niekšingai pasielgti? Įkalinti savo žmoną? O jei taip galėjo, tai ar apskritai ją mylėjo?

Į galvą lindo įvairios mintys, bet mergaitė žinojo, kad turi paskubėti, tad paslėpė durklus jiems įprastoje vietoje ir išbėgo iš bokšto. Šį kartą visiškai nekreipė dėmesio į ją supantį grožį, privalėjo grįžti pas Neptūną ir viską jam papasakoti, nesvarbu, kaip jis į tai reaguos. Tiesos išvengti jis negalėjo.

Bet staiga Ravena stabtelėjo ir suklupusi ant takelio susiėmė už galvos. Ją taip diegė, jog atrodė tarsi koks grąžtas bandytų įsigauti į jos smegenis.

„Radau Magiškąjį kambarį! Kuo greičiau ateik!“ – nuskambėjo mintyse Neptūno balsas.

Skausmas kaip greitai atsirado, taip greitai ir dingo. Nieko nesuprasdama mergaitė pakilo ir nuskubėjo išėjimo link. Gaišti negalėjo, todėl visą laiką bėgo, juk tunelis buvo gana ilgas, o ji nenorėjo ir vėl susidurti su Tasdaru. Ir nors skubėjo, vis tiek užtruko daugiau nei valandą, kol pagaliau atsidūrė prie žemėje įrėžtos savo vardo raidės. Neptūnas rymojo prie sienos ir laukė jos.

– Kaip gerai, kad tu sveikas, – pribėgusi ji stipriai apkabino draugą.

– Malonu ir vėl tave matyti, – nuraudo berniukas. – Kaip sekėsi?

Ravena susigėdusi paleido Neptūną ir kaltai panarino galvą.

– Man nepavyko, aš... neradau brangakmenio.

– Nieko tokio, – ramino ją Neptūnas ir jau sukosi eiti tuneliu. – Galėsime kartu jo paieškoti, tik pirmiau eikime į Magiškąjį kambarį. Radau jį toje angoje, kur tu vos neįkritai, ne be reikalo ji ten buvo.

– Palauk, – mergaitė skubiai pačiupo jam už rankos. – Kol nenuėjome, turiu tau šį tą pasakyti. Tai labai svarbu.

Neptūnas kiek nustebęs atidžiai nužvelgė jos veidą.