Demono vaikas (II dalis)

Pirmas skyrius. Kelionė į Arachratą (3)

Nuojauta kuždėjo kažką negero, todėl Neptūnas nusprendė negrįžti pas Raveną visą naktį, kad tik kuo greičiau rastų knygą. Kurį laiką buvo netekęs vilties, kad Febas ją paliko kažkur kitur arba ji tiesiog pasimetė, bet galiausiai po kelių varginančių valandų jam pavyko. Knyga atrodė ilgaamžė, rankraštinė, storu odiniu viršeliu, ant kurio buvo nupieštas ratas, besisukantis pagal laikrodžio rodyklę – energijos atidavimo elementas. Tai Neptūnui priminė Šešėlių knygą, tikinčiųjų šventraštį, kuriame pilna burtų, užkalbėjimų ir visokių kitokių paslapčių.

Atvertęs ją, berniukas tvirtai įsitikino, kad knyga tikrai ta – antraštės apačioje buvo nurodytas Febo vardas, nerimą kėlė tik tai, kad galbūt bus sunku iššifruoti, kas joje parašyta. Bet tokius panašius raštus jis jau buvo matęs kitose bibliotekos knygose, turėtų rasti ir jų reikšmes.

Neptūnas giliai įkvėpė oro, jo pirštai nevalingai atvertė knygos vidurį, akys paklydinėjo tarp eilučių ir įvairių simbolių kraštuose. Kitame puslapyje jis matė penkiakampę žvaigždę viduryje, aplink ją buvo prirašyta kažkas neaiškaus, kai kuriose vietose žodžiai buvo pageltę ir apsitrynę, bet dar nepakankamai, kad nepavyktų perskaityti.

Berniukas atitoko ir jau norėjo ieškoti dar vienos knygos, bet staiga apačioje sugirgždėjo grindys ir kažkur trinktelėjo durys. Jis įsitempė ir sustojęs tarpduryje įsiklausė.

– Ravena, ten tu? – abejodamas paklausė. – Ravena?

Niekas, žinoma, neatsiliepė, bet berniukas nė kiek neabejojo, kad kažkas jį stebi. Tyliai uždaręs duris apsidairė, tačiau koridorius atrodė tuščias. Vis dėlto nusileido į pirmą aukštą. Keistas pojūtis, jog jis čia ne vienas, dar labiau paaštrėjo. Apėmė nerimas. Neptūnas turėjo ginklą, jei reikėtų apsiginti, tik, deja, nežinojo, kur jis šiuo metu, tad ištiesęs į priekį rankas sliūkino tolyn. Po kelių sekundžių tarp kolonų praslinko tamsus šešėlis.

– Tu?! – atpažinęs figūrą piktai atrėžė berniukas. – Kas gi daugiau galėtų čia slampinėti?

– Malonu ir vėl susitikti, – atsiremdamas į koloną pašaipiai prakalbo Markas. Vienoje rankoje jis laikė aštrų it pjūklas durklą, akivaizdžiai ruošdamasis įveikti nepageidaujamą kliūtį.

– Iš kur gavai mano rūmų raktą?

Vyriškis iš lėto priėjo prie Neptūno ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Jo tamsiai rudos akys prisipildė begalinio pykčio.

– Kodėl turėčiau tau atsakyti?

– Ką čia veiki?

– Jeigu sunku atspėti, atvykau keršyti už tai, ką ta mergaitė padarė Rodžeriui, – stengdamasis valdytis kalbėjo jis. – Nenuspėjome, kas gali atsitikti, nė neįtarėme, kad ji gali turėti tiek galios. Pripažįstu, kai jas pamačiau, buvau truputį išsigandęs, net neįstengiau pajudėti iš vietos ir padėti Rodžeriui, bet tai daugiau nebepasikartos. Aš ištaisysiu savo klaidą ir padarysiu tai, ką tada turėjau padaryti.

– Nemanyk, kad taip paprastai pro mane praeisi.

Markas pastebėjo jo rankose nušvintančią melsvą šviesą ir tyliai nusijuokė.

– Žinai, kad manęs neįveiksi, kam taip stengiesi? Turėtum bėgti, galiu nubausti tave kur kas blogiau nei Rodžeris. Jis nė pats nežino, ką aš sugebu.

Neptūnas įniršęs keliais žingsniais atsitraukė, bet pajuto už nugaros sieną. Eiti nebebuvo kur. Supratęs, kad valdo padėtį, vyriškis pažvelgė jam į akis, bandydamas įvaryti jam dar didesnę baimę.

– Žinau, kad kažkur slepi Raveną. Jeigu nebūtum mūsų susekęs, dabar ji būtų negyva. Jai tik pasisekė, kad praeitą kartą parodė savo galias, bet ateis diena, kai laimėsiu aš, kai šalia nebus tavęs ir Ravena neturės priežasties kovoti.