Demono vaikas (II dalis)

Aštuntas skyrius. Pasiūlymas (1)

Šešėlių karalystėje buvo graži ir saulėta vasaros diena. Nedidelį Adarlano miestelį gaubė neįprasta ramybė, tik girdėjosi, kaip netoliese ramiai šlama neperžengiama Šešėlių giria ir karksi ant šakų sujudusios varnos. Visai šalia buvo matyti Sidabrinio sfinkso upė, vingiuojanti tarp nedidelių namelių, medžių bei tankių krūmų. Jos šniokščiantys vandenys plovė stačius krantus ir pranyko kažkur tarp aukštų žalių kalvelių, stūksančių toli už horizonto.

Tačiau netrukus idilė baigėsi, kai miesto centre pradėjo gausti laikrodis, pranešdamas, kad atėjo vidurdienis. Dūžiai buvo tokie garsūs, jog nustelbė visus kitus garsus, tačiau čia gyvenančių žmonių tai jau seniai nebaugino, jie ir toliau atliko jiems įprastus darbus ir be baimės vaikščiojo siauromis gatvelėmis.

Gordonas be garso pravėrė savo darbo kambario duris ir smigęs į savo pamėgtą fotelį ilgai žvelgė pro langą. Maloniai šildanti saulės šviesa veržėsi į vidų ir tik dar labiau išryškino kiekvieną detalę. Kambarys atrodė jaukiai, iš visų pusių apstatytas aukštomis lentynomis, prikimštomis storų senovinių knygų. Ir nors vietos čia buvo pakankamai, dauguma jų šiuo metu gulėjo ant tamsiai rudų ąžuolinių grindų. Gordonas pakėlė vieną, pervertė senus pageltusius puslapius, bet nieko neradęs sunkiai atsiduso ir vėl pažvelgė pro langą, ant kurio lengvai pleveno baltos užuolaidos.

Tuo metu girgžtelėjo durys. Žynys pakreipė galvą ir pamatęs dukterį vos matomai šyptelėjo.

– Visą dieną dirbi ir nepastebi, kad jau pietų metas, – sunerimusi ištarė ji. – Atnešiau tau kavos. Galiu pasėdėti kartu?

– Žinoma, Goda, niekada neprieštaraučiau.

Mergaitė atsargiai uždarė duris, priėjusi prie stalo įsitaisė ant fotelio priešais tėvą ir paslinko jo pusėn puodelį.

– Vis dar nieko nerandi?

– Neptūnas pranešė, kad teks keliauti į Rubeno planetą, bet niekada nemaniau, kad būsiu tokioje nežinioje.

– Atrodai pavargęs, gal tau reikėtų pailsėti?

– Tu teisi, trumpam pailsėsiu, o po to vėl kibsiu į darbą.

Goda nužvelgė kambarį, stebėdamasi, koks jis netvarkingas, kiek daug aplinkui knygų, juk dažniausiai čia nebūdavo nė dulkelės. Matyt, darbas buvo ypač svarbus, kad nebuvo laiko susitvarkyti, o ji nenorėjo per daug jam trukdyti, vis tiek niekuo negalėjo padėti. Vis dėlto, nerimas darė savo, juk negalėjo palikti tėvo be pietų.

– Jau prieš tai įtariau, kad Neptūnui gali prireikti keliauti į Rubeno planetą, – vėl prakalbo Gordonas. – Praėjo tiek daug laiko, kai bandau ją rasti, tikriausiai Tasdaras ją užbūrė, dėl to nepavyksta aptikti nė pėdsako.

– Kaip manai, gal tau galėtų padėti Pirmapradžiai dievai? – susimąstė mergaitė. – Jie turėtų viską žinoti, ar ne?

– Ne kartą bandžiau jų paklausti, bet dievai negali kištis į žmonių gyvenimą.

– Tuomet kodėl kartais tai daro?

– Ne viskas taip paprasta, Goda. Jie gali tau perduoti informaciją, kuri nė kiek nepakenks žmonių egzistavimui, bet jei yra nors menkas pavojus, jie yra priversti tylėti, – šyptelėjo jis, švelniai glostydamas dukteriai plaukus. – Kai tapsi žyne, sužinosi daugybę naujų dalykų.

– O kada pradėsiu mokytis? Sakei, kad tam reikia net kelių metų pasiruošimo, o aš norėčiau kuo greičiau.

– Būk kantri, tik aš galiu pasakyti, kada ateis laikas. Pirmiausia, kai pradėsime mokslus, papasakosiu tau, kaip susikūrė Visata, tai padės geriau suprasti ypatingųjų kilmę ir pažinti visus dievus.