Demono vaikas (II dalis)

Vienuoliktas skyrius. Azaros žiedas (4)

Buvo jau labai vėlu, tačiau Rebeka namo negrįžo. Ravena jau ėmė nerimauti, kad jos niekada nesulauks, kad galbūt ji pakliuvo į didžiulį pavojų, bet stengėsi vyti visas neigiamas mintis šalin ir tyliai pavakarieniavusi šmurkštelėjo į lovą. Kurį laiką tiesiog gulėjo nejudėdama, susigūžusi bandė užmigti, bet niekaip negalėjo išmesti iš galvos minties, jog greitai pamatys savo mamą. Trūko tiek nedaug, užduotis atrodė ranka pasiekiama, bet vis dėlto neramino tai, kad Rebeka išvyko atsiimti brangakmenių viena. Mergaitė jautėsi, lyg būtų našta, kurios ji bandė atsikratyti, nors tuo pačiu žinojo, kad kelionė gali būti labai pavojinga. O kodėl Rebeka turėtų meluoti?

Supratusi, kad dar ilgai negalės sudėti bluosto, Ravena pakilo iš patalo ir basa perėjusi koridorių pravėrė laukujes duris. Ją pasitiko tik malonaus vėjo gūsis ir danguje kabantis priešpilnis, o taip norėjo, kad šiuo metu ją palaikytų bent Neptūnas... Įdomu, ką jis šiuo metu veikia? Kodėl nepasakė, kur išvyksta? Ir kodėl negrįžta tada, kai jai labiausiai reikia jo paramos?

Apimta nerimo mergaitė išėjo į sodą. Širdį slėgė nežinomybė. Kaip dabar būtų gera gyventi nežinant, kad visą laiką buvo apgaudinėjama esanti Rodžerio ir Linos dukra, nepažinojo Tasdaro ir Arelos, o galvoje buvo tik menki rūpesčiai. Bet tuo pačiu ji džiaugėsi, kad tiesą vis dėlto sužinojo, nes atrodė, kad sąmonę ir vėl aplankė savanaudiškos mintys. Kaipgi ji galėtų gyventi ramiai ir nieko nedaryti, kai aplinkui siautėja jos tėvas?

Suplevėsavo lengvas baltas drabužis, kai pučiant lengvam vėjeliui Ravena aplenkė žaliuojančius rožių krūmus, pėdomis jusdama atvėsusią minkštą žolę. Visuomet mėgo tuos šiltus vakarus, kai miestas visiškai ištuštėjęs ir atrodo, kad vaikščiotų vienui viena. Nors Azryate dabar žmonių ir taip beveik nebuvo, nuo to laiko, kai čia teleportavosi, matė jų tik keletą.

Užsigalvojusi mergaitė lėtai vaikščiojo po sodą, prie krūtinės glausdama Felicijos dovanotą grandinėlę. Atrodė, pralėkė visa amžinybė, kai su ja susipažino, nors iš tiesų praėjo dar tik trys mėnesiai. Tačiau netektis vis dar laikėsi jos širdyje, ji troško kaip nors susigrąžinti draugę, nukeliauti atgal į praeitį ir ištraukti ją iš to degančio vasarnamio, bet žinojo, kad taip galvoti kvaila, kad draugė tikriausiai žuvo ir jos daugiau niekada nesusitiks.

Staiga beeidama tolyn, Ravena prie pat tvoros pamatė kažką žibant. Nė nepajuto, kaip kojos iškart nunešė ją žolės kilimu. Nuo pat tvoros viršaus iki apačios leidosi susirangę vijokliai, apaugę dideliais, širdies formos lapais, o švytėjimą kėlė balti žiedai, besislepiantys tarp jų. Mergaitė net aiktelėjo iš nuostabos – Mėnulio gėlės. Nebuvo jokių abejonių, Ravena ne kartą buvo mačiusi jas knygose, bet niekada nesitikėjo, kad tikrovėje jos bus kur kas įspūdingesnės. Susijaudinusi palinko arčiau. Dieviškai malonus gėlių kvapas tiesiog pakerėjo, mergaitė norėjo visą naktį praleisti po atviru dangumi, kad tik galėtų mėgautis tuo kvapu ir stebėti, kaip auštant rytui gėlės iš lėto miršta, bet žinojo, kad privalo išsimiegoti, juk galbūt jau rytoj turės grįžti atgal į Senuosius Atakanos požemius.

Sunkiai atsiduso ir iš lėto patraukė namų link. Tik būdama prie laukujų durų pastebėjo virtuvėje šviesą ir nudžiugusi puolė vidun.

– Rebeka! – šūktelėjo ji. – Kaip gerai, kad grįžai!

Toji tik trumpai šyptelėjo. Tik tada Ravena atkreipė dėmesį į žaizdą jos rankoje ir sunerimusi prišoko padėti.

– Kas atsitiko? Kodėl taip ilgai užtrukai? Gal galiu tave išsigydyti?

– Nereikia, čia tik įrėžimas, – Rebeka prisėdo prie stalo ir ištraukė iš kišenės brangakmenius. – Svarbiausia, kad dabar ir vėl juos turime, Tasdaras jų daugiau iš mūsų nepaims, aš tuo tikra.