Demono vaikas (II dalis)

Pirmas skyrius. Kelionė į Arachratą (2)

Netrukus apylinkės pradėjo šviesėti, horizonte išniro nedidelis saulės ruoželis, purpuru nudažydamas blausią dangaus mėlynę. Brėško rytas, atnešdamas skaidrų ir gaivų ankstyvos vasaros orą, o kai lengvas vėjelis sušnarėjo tarp medžių, pro atviras duris svaigiai padvelkė saldus ir švelnus rausvažiedžių rožių kvapas. Ant vis dar susiskleidusių jų žiedelių nusileido lengva dulksna ir maži lyg perlai ryto rasos lašeliai.

Saulė pamažu budo, iš lėto prikeldama augalus naujai dienai, plonyčiai jos spindulėliai it aukso adatėlės palytėjo žemę, miškus ir upę. Tamsa pamažu traukėsi iš apylinkių, nugobdama savo juodą skraistę ir kviesdama miegoti naktines būtybes, prieš tai tūnojusias medžiuose. Bematant dangus tapo jau visai šviesus. Sukilę paukščiai ėmė neramiai sukti ratus aplink nedidelę, tujomis apsodintą trobelę. Ją supo neaukšta apgriuvusi tvorelė, už kurios atsivėrė jau daugybę metų neprižiūrimas kiemas. Akmenėliais grįstas takelis vingiavo tarp vešlių bijūnų, narcizų ir tulpių, kol galiausiai baigėsi prie kvepiančių vyšnių, pasislėpusių trobelės metamame šešėlyje.

Ravena, žinoma, jau seniai nemiegojo ir sėdėjo ant vienos iš tų vyšnių šakos. Basos kojos buvo nuleistos žemyn ir maskatavo ore, o liaunos baltos rankos, kurias virš alkūnių dengė balto lino suknelė, tvirtai laikėsi kamieno. Juodi jos plaukai buvo labai trumpi, net nesiekė pečių, ir tik papūtus stipresniam vėjui galėjo uždengti švelnias safyrines akis, ilgesingai klaidžiojančias po horizontą.

Mergaitei ši vieta be galo patiko. Svaiginančių kvapų ir spalvų apsuptyje, ji galėjo valandų valandas gulėti aukštoje žolėje ir klausytis žiogų čirpimo, tačiau dabar ją kankino negera nuojauta. Be garso, lengvai kaip plunksna, ji nušoko ant žemės, paslankiojo tarp medžių ir sustojo pievoje tarp gėlių. Užsimerkusi akimirką klausėsi malonaus medžių šnarėjimo, bet lyg kažką pajutusi apsidairė. Aplinkui nieko nebuvo, tad priėjo prie tvoros ir nulydėjo pro šalį pravažiuojančius automobilius. Nerimavo dėl Neptūno. Šį kartą jis užtruko ilgiau nei įprastai.

– Ravena? – staiga pasigirdo pažįstamas balsas ir mergaitė krūptelėjusi pakėlė galvą. Priešais ją stovėjo mergina, apsigobusi melsva šilkine skarele, kuri buvo pusiau nuslydusi nuo pečių, veide žaidė maloni šypsena.

– Anete?! – apstulbusi Ravena net atsitraukė. – Iš kur žinai, kad aš čia?!

– Tik ėjau pro šalį, ko taip išsigandai? – sutriko mergina. – O kur tavo tėvai?

– Jų nėra, aš čia viena.

– Kodėl?

Ravena minutėlę pamindžikavo vietoje, bandydama sugalvoti priežastį, bet į galvą nešovė jokia geniali mintis.

– Prašau, niekam nesakyk, kad mane čia matei, gerai? Mano tėvai neturėtų žinoti, kad esu šiame name.

Mergina trumpam suraukė antakius.

– Palauk, žinau, kodėl tu čia. Greičiausiai jau žinai, kad Rodžeris ir Lina nėra tavo tėvai, kitaip nebūtum nuo jų atsiskyrusi.

– Tu žinai visą tiesą? – mergaitės akys išsiplėtė iš nuostabos. – Bet kaip? Kodėl?

– Aš esu tokia pat nepaprasta, kaip ir tu, mano tėvai neturėjo priežasties nuo manęs viską slėpti.

– O tavo tėvai – Isdonas ir Andora, taip?

– Taip, tu teisi, – linktelėjo Anetė. Jos dangaus žydrumo akys slėpėsi už plaukų, nuauksintų ryto saulės, todėl Ravenai ji panėšėjo į angelą.

– O gal kartais pas jus gyveno Felicija?

– Iš kur apie ją žinai? – nustebo mergina. – Felicija nėra mano tikra sesuo, tėvai ją lyg ir įsivaikino, bet visai neseniai ji pabėgo iš namų. Darome viską, ką galime, kad ją surastume, bet ji tarsi skradžiai žemę prasmego.