Demono vaikas (II dalis)

Dvyliktas skyrius. Sergėtojai (2)

– Kodėl taip ilgai užtrukai? – paklausė Agnesė, dėdama pirkinius ant galinės automobilio sėdynės.

Lina įsitaisė prie vairo ir pažvelgusi į veidrodėlį pasitaisė išsitaršiusias plaukų sruogas.

– Kalbėjau su Isdonu ir Andora. Jie norėtų šiandien pas mus užsukti, sakė, kad turi pasakyti kažką labai svarbaus. Tu nieko prieš?

– Ne, – papurtė galvą mergaitė, prisėsdama šalia jos. – Jie gali ateiti bet kuriuo metu.

Netrukus automobilis pajudėjo iš vietos. Agnesė tylėdama stebėjo, kaip už posūkio nyksta daugybė miesto pastatų. Vis dar negalėjo iš galvos išmesti to, ką papasakojo Lina. Taip ilgai gyvenusi su Ravena nė nenutuokė, kad jos net nėra seserys. Nors jų draugystės, žinoma, tai nesugadins, jei tik kada nors jos dar galės susitikti.

– Gal žinai, kaip dabar laikosi Ravena? – staiga paklausė Agnesė. – Gal jai jau pavyko išgelbėti savo mamą?

Lina akimirkai žvilgtelėjo į mergaitę. Puikiai žinojo, kaip ji jaučiasi, juk vis dėlto jos visą vaikystę praleido kartu.

– Deja, kol kas nieko nežinau, bet nėra dėl ko jaudintis, ji gyva ir sveika.

Agnesė tik linktelėjo. Daugiau nenorėjo jos kalbinti ir trukdyti vairuoti. Po valandėlės namai praretėjo ir jos išvažiavo į siauresnį kelią, kurį vėliau pakeitė Žvejų kaimelio žvyrkelis. Dabar kelio buvo likę visai nedaug, o čia pat už posūkio Lina sustabdė automobilį. Agnesė padėjo jai sunešti visus pirkinius į virtuvę ir kartu jos pasiruošė sau pietus. Mergaitė spėliojo, ar dar ilgai tęsis ta nuobodi kasdienybė, žinojo, kad Lina neatskleidžia savo tikrųjų jausmų, nes nenori jos jaudinti, bet ji nebuvo tokia kvaila ir viską kuo puikiausiai suprato. Be to, pastaruoju metu Lina nesutarė su Rodžeriu ir jis jau kurį laiką nesirodė namuose. Agnesė nežinojo, ar jis kada nors grįš, bet melste meldė, kad tik viskas baigtųsi gerai ir mama daugiau taip neliūdėtų.

Tuo metu suskambo telefonas. Lina nuskubėjo į koridorių ir pagriebė ant sienos kabantį ragelį. Agnesė stovėjo tarpduryje ir girdėjo kiekvieną jos žodį.

– Sakai, dabar? – paklausė ji, sukiodama susiraičiusį laidą aplink pirštą. – Žinoma, galite, turiu laisvą visą popietę.

Moteriškas balsas dar kažką pasakė kitame laido gale.

– Gerai, Rodžerio vis tiek nebus šalia, tada ir pasikalbėsime.

Lina padėjo ragelį, grįžusi į virtuvę pradėjo ruošti užkandžius svečiams ir sunešė juos visus į svetainę. Agnesė nusprendė nebetrukdyti ir išėjo pasivaikščioti Sidabrinio sfinkso upės pakrante. O svečiai netrukus pasirodė.

– Ir kas gi jus čia atvedė? – susidomėjusi paklausė Lina, kai visi jie patogiai įsitaisė ant sofos. – Maniau, kad jus kažkas persekioja, todėl daugiau negalėsite išvykti iš Vandenų karalystės.

– Taip, mus tikriausiai vis dar persekioja, – linktelėjo Isdonas. – Bet tai, dėl ko čia atvykome, yra kur kas svarbiau.

Andora sunkiai atsiduso, taisydamasi neklusnias gelsvų plaukų sruogas.

– Tai susiję su Felicija, – tarė ji. – Prisimeni, praeitą kartą pasakojai, kad ji buvo susitikusi su Ravena. Mums tą patį tvirtino ir Anetė, jos buvo susitikusios netoli Krištolo rūmų, dar prieš pat kelionę į Senuosius Atakanos požemius. Bet ne tai svarbiausia, Ravena su Felicija susipažino todėl, kad jų kelius sujungė Zurato veidrodis. Atrodo, mes išsiaiškinome viso to priežastį.

– Tikrai? – Lina nustebusi kilstelėjo antakius. Kad ir kaip bandė surasti priežastį pati, visos pastangos buvo bevaisės.

– Įtariame, kad Felicija gali būti... princesė Averina, – užbaigė Isdonas.