Demono vaikas (II dalis)

Trečias skyrius. Senieji Atakanos požemiai (1)

Tamsioje ir erdvioje Tamsos tvirtovės menėje iš lėto įsižiebė ugnis. Iš pradžių deglai pūptelėjo kiekviename kampe, o paskui ilga jų eilė nusidriekė per visą sieną, ir kai salė pagaliau visa nušvito, netoli grotuotų langų, uždengtų raudonomis aksominėmis užuolaidomis, buvo galima pamatyti ilgą stalą, o šalia jo – krėslą aukštu atlošu ir keletą paprastesnių kėdžių. Pati salė atrodė labai prabangi, tvirtovės šeimininkui žengiant į priekį tvirtos tamsiai rudos ąžuolo grindys net nesugirgždėjo. Jam einant nebuvo girdėti nė garso, nes žingsnius sugėrė ryškiai raudonas kilimas, nusitęsęs nuo durų iki pat salės langų gale. Vienintelį garsą sukėlė tik pūpčiojanti liepsna, tarsi atsiliepdama į ją paskleidusį savininką. Jo akys kurį laiką degė raudonai, kai jis išdidžiai žingsniuodamas artėjo prie krėslo. Paauksuotos prisegtų prie abiejų šonų kalavijų rankenos blizgėjo deglų šviesoje.

Jo tvirta tobula figūra žavėjo kiekvieną šios tvirtovės sargybinį. Tasdaras treniravosi su jais kiekvieną dieną, nenorėdamas prarasti savo formos, bet tai darė tik iš pareigos. Dar niekas nematė, kad Tasdaras būtų bendravęs su jais kitokiu būdu, kaip su draugais ar sau lygiais pašnekovais. Draugų jis neturėjo, o sargybiniai jam nerūpėjo, ne kartą treniruočių metu jie būdavo sužeidžiami arba žūdavo. Užtat likę kiti sargybiniai jo bijojo ir gerbė. Kiekvienas nusižengimas reiškė mirtį, net ir menkiausia padaryta klaida turėjo pasekmių. Vienintelis, kuriuo pasitikėjo Tasdaras, buvo Melburnas. Nors kartais jis ir nepaklusdavo, visuomet atlikdavo užduotis be priekaištų ir, priešingai nei Rodžeris, nekūrė planų jam už nugaros. Bet kad ir ką Rodžeris planavo daryti, Tasdaras buvo tikras, kad nė vienas iš tų planų nesuveiks. O štai Neptūnas ir Ravena Tasdarą neramino kur kas labiau.

– Ne, negaliu visko taip palikti, – piktai ištarė jis, balso aidas atsimušė į sienas. – Kaip jie gali manyti, kad taip paprastai mane apgaus? Kad išvaduos Arelą iš Nebūties pasaulio? Ne, turiu kažkaip pakeisti pranašystę... turiu pakreipti viską man geresne linkme...

Tasdaras kurį laiką vaikščiojo po salę ir apmąstė savo galimybes, jo išryškėjantis deglų šviesoje apsiaustas vilkosi grindimis, veidas buvo kupinas nerimo. Kad ir kaip tai nepatiko, jis puikiai žinojo, kad likimui pasipriešinti neįstengs, nors buvo vienas iš stipriausių demonų.

Tuo metu nė nepasibeldęs pro salės duris įžengė Melburnas. Tasdaras atsigręžė į jį. Laukė, kol ateis, turėjo jam svarbią užduotį, o kai parankinis sustojo nusilenkti, smigo į krėslą ir patogiai atsilošęs uždėjo rankas ant minkštų porankių.

– Žinai, Melburnai, kad turi besąlygiškai man tarnauti, taip? – prakalbo jau daug ramesniu balsu.

– Taip, – kiek sutriko šis. Kodėl valdovas uždavė tokį akivaizdų klausimą?

– Rodžeris iki šiol rimtai neatliko savo darbo arba atliko ne taip, kaip aš norėjau, bet tu... – demonas pakėlė akis, nužvelgdamas jį savo visareginčiu žvilgsniu. – Žinai, kad esi man kur kas naudingesnis už jį, ar ne?

– Taip, – Melburnas atsitiesė, vis dar nesuprasdamas, ką jis nori tuo pasakyti.

– Žinau, kad tau nepatinka tai, ką darau, kad vis dar laikau savo tvirtovėje tokią šiukšlę, kaip Rodžeris, bet būk kantrus. Jeigu ir toliau taip ištikimai tarnausi, gausi viską, ko nori, o jis man reikalingas tik tam, kad atliktų pačius nešvariausius darbus.

– Vadinasi, nė neplanuojate jam atiduoti Mozantaro planetos, kaip aš ir spėjau?

– Ne, Mozantaro planetą aš jam duosiu, – paprieštaravo jis. – Bet tik tam, kad išsklaidyčiau visas jo abejones. Tamsos karalystės jam niekada nepavyks gauti.

– Žinoma, – pritarė Melburnas.

– Bet dabar čia susirinkome ne dėl to. Turiu tau užduotį.

– Klausau, pone, – nuolankiai šyptelėjo jis.