Demono vaikas (II dalis)

Antras skyrius. Nauji planai (1)

– Jūs privalote ilsėtis, pone, žaizdos dar nesugijo, – tarė sargybinis, stovintis prie Rodžerio lovos.

– Man nerūpi, – atkirto jis. – Ar čia yra bent vienas normalus gydytojas? Ar nors vienas gali išgydyti mane burtais?

– Jie jau atvyksta, pone.

– Kiek man dar teks laukti? – sunkiai kildamas iš guolio pasiskundė jis.

– Atleiskite, pone, gal jums reikia pagalbos?

– Ne, gali eiti, susitvarkysiu ir be tavęs.

Sargybinis nusilenkė ir skubiai išėjo. Rodžeris kurį laiką sėdėjo ant lovos krašto. Jis buvo sužeistas Ravenos. Kaipgi galėjo būti toks neapdairus ir galvoti, kad ją įveiks, nes ji dar tik vaikas, nors puikiai žinojo, kad ji – demonė? Tvenkėsi pyktis, bet jis nusprendė, kad kitą kartą pasiruoš geriau, tik reikia sulaukti tinkamos progos ir atgauti jėgas po visko, ką ta mergaitė jam padarė.

Mintimis vyras vis grįždavo į tą dieną. Niekaip negalėjo pamiršti to šlykštaus jausmo, kai jo kūnas buvo valdomas kažkokios nepaaiškinamos grėsmingos jėgos, kuriai jis neįstengė pasipriešinti. O dabar sėdėjo su lūžusia ranka ir kaltino savo lemtį. Tačiau vis dėlto iš to išėjo vienas geras dalykas – Rodžeris vis dar turėjo Zurato veidrodį. Kol kas dar nežinojo, ką tiksliai su juo daryti, bet buvo tikras, kad be jo Ravenos galios silpnesnės. Šypsena nušvito jo veide, kai ištraukė iš stalčiaus veidrodį ir atidžiai jį apžiūrėjo. Ir kas galėjo pamanyti, kad tokiame paprastame daikte slypi tiek galios?

– Atsiprašau, pone, pusryčių metas, – nutraukė jo mintis tarpduryje pasirodęs sargybinis. – Po to planavote vizitą pas Tasdarą.

– Žinau, – sumurmėjo Rodžeris, iš lėto kildamas nuo lovos. – Nueisiu pats.

Sargybinis pradingo už durų. Vyras nusigriebė apsiaustą ir prisisegęs jį viena ranka paliko kambarį. Koridorius atrodė neįprastai tuščias, kaip visuomet apšviestas deglais, nuo kurių sklindanti šviesa maloniai ramino. Eidamas tolyn jis svarstė, kaip reikės pasiaiškinti Linai, kodėl taip ilgai negrįžo namo. Tikriausiai ji labai jaudinasi, o jis nenorėjo grįžti tokios būklės, nes tada ji nerimautų tik dar labiau ir jam tektų aiškintis. Jis nemėgo aiškintis, ypač, kai reikalai buvo susiję su Ravena. Ir dar plius tai, kad turės sugalvoti pasiaiškinimą iki susitikimo su Tasdaru, juk tas tikrai norės sužinoti, kas jį taip sužeidė.

Perėjęs koridorių, Rodžeris pasuko už kampo ir jau norėjo lipti laiptais, bet staiga susidūrė su Melburnu. Šis jau norėjo ignoruodamas nueiti savais keliais, bet pastebėjęs subintuotą partnerio ranką kilstelėjo antakius.

– Kas ir vėl primušė? Žmona? – pašaipiai paklausė.

– Dar kartą tai pasakyk ir išmušiu dantis! – iškošė jis.

– Apsiramink, juk juokavau. Man tik įdomu, kaip pasiteisinsi Tasdarui, tikriausiai tai ir vėl bus vienas iš tavo melų.

Rodžeris tik piktai sugriežė dantimis ir jau sukosi eiti, bet Melburnas jį sulaikė.

– Gal nori kartu papusryčiauti? Padėčiau palaikyti šaukštą.

– Atstok! – tiesiog įtūžo Rodžeris ir nustūmęs jį petimi prasibrovė praėjimą laiptais. Beeidamas tolyn dar girdėjo jo juoką.

Pusryčiai praėjo ramiai ir, žinoma, be Melburno, tačiau dabar laukė Tasdaras. Rodžeris jau žinojo, ką pasakys, tad nė kiek nesibaimino, ta išgalvota istorija jam atrodė visiškai įtikinanti, pats tikriausiai patikėtų tokiu melu, tereikėjo tik pasikliauti savimi, kad visko nesugadintų.

Į salę jį įleido sargybinis. Tasdaras jau laukė jo savo pamėgtame krėsle, patogiai atsirėmęs į atkaltę. Rodžeris susierzinęs pavartė akis. Bet problema buvo ne Tasdaras, šalia jo būtinai turėjo stovėti Melburnas. Tikriausiai nenorėjo praleisti progos pasiklausyti jų pokalbio ir tiesiog primelavo, kad turi būti šalia ir jį saugoti. Tasdarą, žinoma, Rodžeris jam nė kiek nerūpėjo.