Demono vaikas (II dalis)

Devintas skyrius. Rebeka (2)

– Ar jai viskas gerai? – palinkdama prie lovos paklausė Lina.

– Blogiau, nei maniau, – neramiai atsiduso Neptūnas. – Visą laiką taip siaubingai jaudinosi dėl Arelos, o aš to net nepastebėjau. Jeigu būčiau žinojęs, būčiau geriau ją prižiūrėjęs, bet ji puikiai sugebėjo paslėpti savo jausmus.

– Kiek laiko ji taip guli?

– Tris dienas. Užbūriau ją miego burtu, kad išsimiegotų be jokių trikdžių ar košmarų.

– Negerai, neleisk taip ilgai miegoti, gali pakenkti. Geriau pažadink ją.

– Gerai, – nenorom sutiko berniukas ir pasilenkęs virš jos uždėjo rankas ant krūtinės. Iš jų pasklido švelni auksinė šviesa, kuri po truputį blėso. Kai galiausiai užblėso visai, jis atsitraukė. Lina palinko arčiau, stebėdama mergaitės pasikeitimus. Jos akių vokai ėmė virpčioti, paskui ji iš lėto pramerkė akis ir kiek sumišusi pažvelgė į juos.

– Kas nors nutiko? Kodėl taip į mane žiūrite?

– Nejaugi neprisimeni? – sunerimo Neptūnas. – Naktį išbėgai į lauką ir praradai sąmonę. Gerai, kad man pavyko tave rasti.

Ravena iš lėto pakilo iš patalo, trindama apsimiegojusias akis.

– Atsiprašau, aš tik norėjau prasiblaškyti.

– Kiek naktų darei tą patį?

– Nežinau, neprisimenu, – gūžtelėjo pečiais ji.

– Daugiau taip nedaryk, jeigu nori išsilieti, tiesiog pasikalbėk su mumis.

– Bet sakei per daug nesijaudinti, maniau, kad nenori manęs išklausyti.

– Atleisk, nemaniau, kad ta nežinia tave taip paveiks, – kaltai panarino galvą berniukas. – Bet iš kur man žinoti, kai tu taip gerai slepi savo emocijas?

– Nieko tokio, tai tik mano vienos kaltė, – mergaitė ėmė skubiai rengtis savo pamėgtą baltą suknelę. – Pažadu, daugiau taip nenutiks.

– Šiandien pabūsiu su tavimi, Gordonas supras, kodėl jam nepadedu.

– Gerai, aš jam pasakysiu, – įsiterpė Lina. – Ir pati kartais mėginu jam padėti, bet žinai, kad negaliu ilgai užtrukti, nenoriu palikti Agnesės vienos su Rodžeriu.

Įsitikinusi, kad Ravenai viskas gerai, moteris atsisveikino ir išėjo. Neptūnas ir vėl nusivedė draugę į arklidę ir jie kartu pasirūpino Bastūnu. Ravena pakišo jam morką ir jis vos negrybštelėjo jai į ranką.

– Tikriausiai labai išalkęs, – juokėsi Neptūnas. – Tikrai taip nedarytų tyčia.

– O nemanai, kad jis čia jaučiasi vienišas? – staiga paklausė mergaitė. – Gal jam reikia draugijos?

– Nesijaudink, jis visuomet buvo vienišius, jam sunku sutarti su kitais žirgais.

Vaikai išvedė Bastūną laukan ir kartu sutvarkė jo gardą. Po to Ravena atsisėdo ant suolelio ir ilgai stebėjo, kaip žirgas ramiai rupšnoja žolę, mosuodamas uodega ir vaikydamas jį puolančius mašalus. Pabaigęs šluoti arklidės grindis, Neptūnas įsitaisė šalia jos, mėgaudamasis šiltu vasaros vėju, gaivinančiu jo įkaitusius skruostus.

– Gal išalkai? – pasiteiravo jis. – Tris dienas miegojai.

– Taip, žinoma, – linktelėjo ji.

– Aš irgi. Palauk, ko nors atnešiu.

Jis pakilo, o netrukus grįžo su didžiuliu ąsočiu pieno, dviem puodeliais ir kepalu šviežios duonos. Vaikai susėdo pavėsyje ant žolės ir raikydami duoną ramiai šnekučiavosi. Viskas atrodė lyg ir gerai, Ravena daugiau atskleidė savo nerimo dėl Arelos, o Neptūnas guodė ją ir bandė įtikinti, kad viskas pavyks, tik šį kartą kur kas įtikinamiau, jog ji palaipsniui pradėjo tikėti, kad taip ir bus.