Demono vaikas (II dalis)

Dešimtas skyrius. Prabudimas (2)

Po pamokos Ravena nusprendė prasiblaškyti ir įkvėpti gryno oro. Jautėsi visiškai pailsėjusi, meditacija padėjo atsikratyti įkyrių minčių ir suprasti, kad būtinai įvykdys savo užduotį. Stengdamasi patirti malonumą, ji lėtai ėjo įkaitusiu nuo saulės takeliu, apžiūrinėdama nematytus Azryato kampelius. Dėmesį labiausiai traukė didžiulėje aikštėje įrengtas fontanas su dviem sparnuotais liūtais. Jų grakštūs ir lankstūs kūnai pynėsi tarpusavyje, tarsi būtų sustingę kažkokiame neįprasto šokio judesyje. Mergaitė negalėjo atplėšti akių, atrodė, tarsi jie tuoj atgis ir ims šokti, o iš fontano trykštantis vanduo prieš saulę spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis ir taškė jų kūnus.

Vis dėlto Ravena nusprendė apžiūrėti ir kitas vietas. Eidama plačiomis gatvėmis ji bandė įsivaizduoti, kaip būtų praleidusi čia savo vaikystę, jei jos tėvas nebūtų Tasdaras ir jai nebūtų reikėję slėptis. Azryatas. Keista buvo žinoti, kad ji dabar ne Žemėje, nors viskas atrodė labai panašiai, jei nežinotų, nė negalėtų pasakyti, kad ši vieta nuo Žemės labai toli...

Po valandėlės mergaitė pasiekė nedidelį ežerą ir pasileido bėgti kalneliu jo link. Gera buvo justi pėdomis šiltą minkštą žolę, priminė jai dienas, kai dar nežinojo, kad yra demono vaikas ir nerūpestingai bėgiojo žaliomis pievomis, kai silpnas vėjelis glostė įraudusius skruostus ir kedeno nesurištus plaukus. Mergaitė nusišypsojo. Taip lėkti galėtų visą amžinybę. Tačiau staiga galvą perskrodusi negera nuojauta privertė sustoti. Ravena įsiklausė į ją supančią tylą. Tuo metu tolumoje įžiūrėjo žmogaus siluetą.

– Felicija? – jai iš nuostabos išsiplėtė akys. Nejaugi čia tikrai ji?

Mergina stovėjo šypsodamasi, blankus, vėjo bloškiamas šešėlis artėjo ežero link. Mergaitės akyse susikaupė ašaros ir ji visu greičiu nudūmė per pievą. Trokšte troško, kad draugė daugiau niekada neišnyktų, nors kažkas giliai širdyje kuždėjo, kad čia ne ji...

– Fija! – dar kartą pašaukė Ravena. – Fija!

Tačiau ji negirdėjo, jos siluetas iš lėto nuslydo žole ir galiausiai paskendo bangose. Nusivylusi mergaitė susmuko ant žemės ir stipriai prispaudė prie krūtinės grandinėlės pakabuką. Atrodė, tuoj pratrūks, bet paskui iš lėto pakilo, bergždžiai žvelgdama į tyrą vandenį, tikėdamasi dar išvysti draugės šešėlį. Tačiau jis daugiau nebepasirodė, pakrantė taip ir liko tuščia, neramiai skalaujama banguojančio vandens.

Ravena giliai atsiduso. Neturėjo noro daugiau vaikščioti, tad užkopė ant kalvos, kur dar prieš kelias valandas mokėsi įvaldyti galias, ir pažvelgė žemyn. Priešais išvydo besitęsiančias pievas. Toliau nuo jų žvelgė į savo namus – Azryatą. Jame stūksojo tūkstančiai senų pastatų, kurių langai spindėjo nuo besileidžiančios saulės.

Felicija... kaip visa tai galėjo nutikti? Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kodėl ją matė. Ar tai buvo vizija? Jei taip, tai kodėl ji matė būtent Feliciją? Gal tai koks nors labai svarbus ženklas? Gal Felicija tikrai gyva ir bando su ja kaip nors susisiekti?

Po kurio laiko purūs kamuoliniai debesys užstojo saulę. Ravena staiga kažką pajuto ir aiktelėjusi apsigręžė. Priešais ją stovėjo tas pats šviesiaplaukis vyriškis, kuris buvo ir Atakanos požemiuose. Melburnas.

– Ko tau iš manęs reikia? – išmikčiojo ji ir žengė žingsnį atgal, tačiau eiti nebuvo kur, už jos kalva leidosi stačiu šlaitu, jeigu šoktų, užsimuštų.

– Mane čia pasiuntė tavo tėvas, – šyptelėjo jis.

– Ko jis nori?

– Kad užbaigčiau tai, ko nepadarė Rebeka, – vyriškis iš lėto žengė arčiau. – O aš maniau, kad moki naudotis savo galiomis ir manęs daugiau nebebijosi, kitaip nebūtum čia persikėlusi, argi ne taip?