Demono vaikas (II dalis)

Dešimtas skyrius. Prabudimas (1)

Pirmasis saulės spindulys nedrąsiai nusliuogė Ravenos skruostu ir nuslydęs apnuogintu kaklu pradingo baltuose pataluose. Po jo sekė kiti, daug ryškesni ir kiek drąsesni spinduliai, kurie šiek tiek ilgėliau tyrinėjo mergaitės veidą ir vos vos besišypsančias lūpas. Tačiau po keleto akimirkų jos veido išraiška pasikeitė. Ranka lėtai išlindo iš po antklodės ir uždengė veidą nuo saulės.

– Ak... – atsiduso Ravena ir griebusi antklodės kraštą užsitraukė ją ant galvos, bet po kelių minučių kambaryje pasigirdo Neptūno balsas.

– Pagaliau nubudai. Turiu su tavimi pasikalbėti.

Jo balsas nuskambėjo kaip niekad rimtai. Mergaitė nusimetė antklodę ir atsisėdusi tingiai pasirąžė.

– Gerai, o apie ką?

– Apie Rebeką. Ar tau tai neatrodo įtartina?

– Kas įtartina?

Berniukas sunerimęs prisėdo ant lovos krašto ir nežinodamas, nuo ko pradėti, kurį laiką žiūrėjo į grindis.

– Nenoriu blogai kalbėti apie tavo seserį, bet... man atrodo, kad ji nuo mūsų kažką slepia.

– Kodėl taip pagalvojai?

– Na... visų pirma, ji mums labai mažai papasakojo apie tai, kaip ištrūko iš Rubeno planetos.

– O ką ji dar galėjo pasakyti? – gūžtelėjo pečiais Ravena. – Tiesiog įveikė burtus ir pabėgo.

– Būtent tada, kai mums jos reikia?

– Nesuprantu, ką nori tuo pasakyti, mums teko laukti net visą mėnesį, kol ji išsilaisvins.

– Žinau, bet kodėl jai pavyko būtent dabar, o ne po dešimt metų?

– Tiesiog pavyko. Nejaugi manai, kad ji bando mus apgauti?

– Aš nieko nemanau, tik bandau suprasti, kas čia ne taip. Žinoma, tikiu, kad Rebeka yra geras žmogus, bet atidumas niekada nepakenks. Be to, nuo pat mūsų kelionės pradžios galvoju apie vieną dalyką...

– Apie kokį? – susidomėjusi mergaitė palinko arčiau.

– Tasdaras niekada nežinojo apie brangakmenius, o tai reiškia, kad įkalinant Arelą Nebūties pasaulyje jam jų nereikėjo, ar ne? – pasitikslino Neptūnas. – Tuomet kaip jis tai padarė? Kaip atvėrė vartus ir ją įkalino?

– Neabejoju, kad tam yra koks nors logiškas paaiškinimas, – Ravena pakilo nuo lovos ir pastvėrė nuo kėdės drabužius. – Galime paklausti Rebekos, jeigu nori.

– Negaliu, man reikia išeiti, paliksiu jus vienas Azryate.

– Bet kur tu eisi? – nustebo ji.

– Atleisk, dabar negaliu sakyti, viską paaiškinsiu vėliau. Rebeka turi tau labai svarbios veiklos, todėl aš tik trukdysiu.

– Labai svarbios veiklos? – kilstelėjo antakius ji.

– Taip, ji pati tau paaiškins.

– Gerai, bet ar tikrai nori mane palikti su ja po visų tų įtarimų?

– Kaip jau sakiau, Rebeka nėra blogas žmogus, ji tau tikrai nieko nepadarys, tiesiog visi tie nutylėjimai man neduoda ramybės. Bet aš galiu ir klysti, galbūt ji tikrai neturi, ką slėpti. Ar tu nieko prieš, kad teks pabūti be manęs?

Ravena minutėlę tylėjo. Kambaryje girdėjosi tik šiugždančių drabužių garsas.

– Gerai, – galiausiai tarė ji, skubiai segdama paskutines marškinių sagas. – Tik pažadėk, kad būsi labai atsargus.