Demono vaikas (II dalis)

Tryliktas skyrius. Nebūties pasaulis (4)

Ravena prabudo tik vėlai vakare, kai kambaryje jau tvyrojo prietema. Mamos šalia nebuvo, tad tyliai išlipo iš lovos ir apsivilkusi chalatą išėjo į virtuvę.

– Ravena? – išgirdusi žingsnius moteris kilstelėjo galvą ir trumpai nusišypsojo. – Kaip gerai, kad pabudai, kaip tik ruošiau vakarienę, turėtum būti labai išalkusi.

– Taip, tikrai, – ištarė ji tarsi nesavu balsu, bet staiga kažką prisiminusi skubiai priėjo prie jos. – Betgi tu mane išgydei, ar ne?

– Žinoma, nenorėjau, kad kankintumeisi po visko, kas nutiko.

– Ačiū, džiaugiuosi, kad tu čia, – mergaitė susigraudinusi puolė jai į glėbį. – Norėčiau tau tiek daug papasakoti, pastaruoju metu buvo labai sunku, o aš taip stengiausi, kad galėčiau tave pamatyti...

– Žinau, Ravena, tikiu, – šyptelėjo ji, glostydama dukters plaukus. – Beje, Tronheimas papasakojo, kad Rebeka grįžo iš Rubeno planetos ir davė tau brangakmenį.

– Taip, – įsitaisydama prie stalo linktelėjo Ravena. – Bet jos dabar su mumis nėra...

– Tuomet kur ji? – sukruto Arela.

– Ji... – mergaitė užsikirtusi panarino galvą. – Ją pagrobė Melburnas ir nugabeno pas Tasdarą. Rebeka melavo, kad ištrūko pati, iš tikrųjų Tasdaras pats ją išlaisvino, nes ji pažadėjo jam ištikimai tarnauti, bet užuot padėjusi jam pasirinko mane. Kaip manai, ar mums pavyktų ją išgelbėti?

– Galbūt, bet ne dabar. Tamsos karalystė labai pavojinga vieta ir vienos mes to tikrai nepadarytume.

– Suprantu, mama, bet jeigu jai ten labai blogai? Ar neturėtume paskubėti?

– Žinau, kaip nerimauji, bet kur kas geriau palaukti tinkamos progos, kad pati nepakliūtum į pavojų, – Arela atsidususi padėjo ant stalo dvi lėkštes ir prisėdo šalia dukters. – Be to, tau vis dar reikia atsigauti po visų tų įvykių, nenoriu, kad nerimautum be reikalo.

– Tu teisi, – nenorom sutiko Ravena. – Beje, prieš išnykdama Rebeka atidavė man Azaros žiedą. Sakė, kad paėmė jį iš Tamsos tvirtovės, nes tu perdavei žinią Tronheimui.

– Taip, ji teisi, – sutiko moteris.

– Rebeka prašė manęs, kad saugočiau tą žiedą, bet aš noriu, kad pasiliktum jį sau, – netikėtai ištarė mergaitė. – Nemanau, kad sugebėčiau tinkamai juo naudotis, juk kažkada jis priklausė tau, ar ne?

Ravena nusimovė nuo piršto žiedą ir padėjo jį ant stalo. Arela kurį laiką sėdėjo sutrikusi, nežinodama, ar tikrai jį priimti, nors puikiai žinojo, kad Ravenos rankose jis būtų gana lengvai prieinamas priešams. Vis dėlto paėmė.

– Beje, nepasakiau svarbiausio, – staiga nusiminusi mergaitė papurtė galvą, lyg stengdamasi sulaikyti bepradedančias kauptis ašaras. – Rebeka Tamsos karalystėje buvo ne viena, ją gindamas žuvo Neptūnas...

– Atleisk, nežinojau, – Arela švelniai perbraukė jai per nugarą. – Gaila, bet nieko negalėjau padaryti. Tasdaras kur kas stipresnis už mane, iš Nebūties pasaulio ištrūkti pati neįstengiau.

– Nieko tokio, tu nekalta dėl to, ką jis daro.

Toliau jos vakarieniavo tylėdamos. Virtuvėje pamažu telkėsi paslaptis ir liūdesys, juk liūdėti tikrai buvo dėl ko. Paskui Ravena pažvelgė pro atvirą langą. Priešais ją atsivėrė platus temstantis dangus. Priėjusi arčiau mergaitė apsidairė po miestą, kuriame nesimatė nė vieno žmogaus. Niekur nedegė nė švieselė, tik mėnesiena apšvietė pastatus ir švilpė neramus vėjas.

– Dėl nieko nesijaudink ir eik miegoti, jau labai vėlu, – sukuždėjo Arela. – Viską aptarsime rytoj.

– Gerai, mama, labanakt, – atsisveikino duktė ir tyliai užvėrė paskui save duris.