Demono vaikas (II dalis)

Trečias skyrius. Senieji Atakanos požemiai (2)

Ravena rymojo prie lango ir spoksojo į pro ją pralekiančius vaizdus. Jie visi buvo vienodi, nes didžiąją dalį kelio užėmė miškai ir tarp jų besirangančios upės. Viskas atrodė tarsi išmirę, tik kai kuriose vietose buvo matyti pasenusios trobelės ir mediniai šulinių stogeliai. Bet netrukus namų ėmė daugėti ir mergaitės širdis stipriau sutuksėjo iš jaudulio. Ji žinojo, kad tikslas visai netoli.

– Apie ką galvoji? – nutraukė tylą Neptūnas.

Ravena pažvelgė į jį ir vos matomai šyptelėjo.

– Apie savo šeimą, – sukuždėjo ji. – Sakei, kad aš nesu vienintelis vaikas, kad turiu seserį Rebeką ir dar tris brolius, ar ne?

– Taip, o ką?

– Galvoju, ar man kada nors teks su jais susipažinti? Ir ką jie apie mane galvos?

– Nežinau, bet neabejoju, kad apsidžiaugs tave pamatę, – bandė pralinksminti ją draugas. – Jeigu tik pavyks išsiaiškinti, kur tavo mama juos paslėpė.

Mergaitė ir vėl nukreipė žvilgsnį į langą. Miestas pamažu plėtėsi ir gražėjo, vis daugiau žmonių zujo aplinkui, ir ji bandė įsivaizduoti esanti jų vietoje, bandė spėlioti, apie ką jie galvoja ir kur eina. Atspėti, žinoma, buvo neįmanoma, bet ji puikiai žinojo, kad jiems nereikėjo keliauti į Senuosius Atakanos požemius ir vaduoti savo mamų.

– Neptūnai... – po dar ilgesnės tylos neryžtingai prakalbo ji. – Man dėl kai ko labai neramu...

– Dėl ko? – krūptelėjo jis.

– Dėl to, kad negaliu savo energijos paslėpti pati. O kas bus, jei burtai išsisklaidys tuo metu, kai tavęs šalia nebus?

– O kodėl turėčiau būti kažkur kitur? Mes jau radome Šešėlių knygą, man daugiau neteks grįžti į Krištolo rūmus.

– Žinau, bet gal vis dėlto galėtum mane išmokyti? Kad ir šiandien?

– Nemanau, kad tai bus taip paprasta.

– Kodėl?

– Kad išmoktum slopinti energiją, pirmiausia turėčiau panaikinti burtus, o per tą laiką, kol tavo energija nebus paslėpta, mus gali susekti Rodžeris arba Tasdaras.

– Gaila... Bet kada nors mane vis tiek išmokysi, taip?

– Žinoma, gali tuo nė kiek neabejoti.

Po jo žodžių Ravenai truputį palengvėjo, ji tiesiog laukė, kada jie atvažiuos, nenorėdama varginti savęs klausimais ar nerimauti dėl nežinomos ateities. O netrukus autobusas sustojo. Visi keleiviai ėmė lipti, o tarp jų sau kelią skynėsi ir Ravena su Neptūnu. Atsidūrę gatvėje apsidairė. Tai buvo Arachrato senamiestis. Neptūnas čia niekada nesilankė, nes miestas buvo labai didelis, kad pavyktų jį apeiti per vieną dieną. Žmonių šioje miesto dalyje nebuvo labai daug, o viskas aplinkui priminė gilius viduramžius, bet buvo pakankamai išpuoselėta ir prižiūrėta. Juos supo siauros akmeninės gatvelės, medinės užeigos ir smuklės, iš kurių sklido dūžtančių bokalų garsai ir apgirtusių vyrų riksmai. Eidama pro jas Ravena net susigūžė, jos rankos mašinaliai siekė durklų, jei tik reikėtų gintis. Bet to daryti neprireikė, vaikai nuo triukšmadarių greitai nutolo ir pasiekė kiek ramesnę gyvenvietę. Visi aplinkiniai namai dabar buvo akmeniniai ir sugrūsti vienas šalia kito. Žingsniuodama keliu Ravena jautėsi tarsi svetimšalė ir stengėsi nesukelti nė garselio. Paskui jie pasuko kitu, jau ne akmeniniu, o žmonių numintu taku.

– O tu įsitikinęs, kad einame ten, kur reikia? – staiga paklausė mergaitė.

– Taip, žemėlapis rodo teisingai, – linktelėjo jis. – Požemiai jau visai netoli. Beje, yra dar šis tas – jie ne be reikalo vadinami Senaisiais Atakanos požemiais.