Demono vaikas (II dalis)

Keturioliktas skyrius. Pranašystė (2)

Ravena gulėjo lovoje, kaip ir prieš tai, pasikišusi po galva rankas, ir beveik nemirksėdama spoksojo į lubas. Praėjo jau kelios valandos, bet išeiti iš kambario nesiruošė, bandydama apgalvoti tai, ką jai sakė tėvas. Vienu atveju ji stengėsi įpiršti sau mintį, kad Tasdaras meluoja, norėdamas ją įskaudinti, bet kažkas giliai sąmonėje kuždėjo, jog jis galbūt teisus. Jau ir anksčiau Neptūnas minėjo kažkokią pranašystę ir kad jos likimas išpranašautas. Kiek prisiminė, jis užsiminė, kad Arela jai tai papasakos pati, taigi, kodėl iki šiol nieko nepasakė? O gal bandė nuslėpti kažką baisaus?

Vis dėlto, reikėjo eiti, kol mama jos nepasigedo. Mergaitė pakilo iš patalo ir be garso uždariusi duris nužingsniavo į virtuvę. Arela jau ruošė joms pusryčius.

– Jau nemiegi? – kilstelėjo antakius ji.

– Nuo pat ankstyvo ryto, – kaltai šyptelėjo Ravena. – Buvau persikėlusi į Senuosius Atakanos požemius.

– Ir ką ten veikei?

– Galbūt tau pasirodys keista, bet norėjau atsisveikinti su ta vieta, juk teko joje praleisti nemažai laiko.

– Na, kaip tau geriau, – gūžtelėjo pečiais moteris, dėdama ant stalo dubenį su valgiu. – Nežinau, ką tu mėgsti, bet tikiuosi, kad patiks.

– Ačiū, mama, – padėkojo Ravena ir nelaukdama kibo į maistą.

Arela įsitaisė šalia jos, bet valgyti neskubėjo. Mergaitė sunerimo, jos veide matydama liūdesį, taip troško paklausti apie pranašystę, bet nedrįso ir net nežinojo, nuo ko viską pradėti.

– Aš tau dar ne viską pasakiau, – staiga prakalbo ji. – Kai buvau tuose tuneliuose... ten pasirodė Tasdaras.

– Tasdaras? – pasibaisėjusi Arela vos neišmetė iš rankos šaukšto. – Ko jam iš tavęs reikėjo?

– Jis... jis tik norėjo mane įskaudinti, – sumikčiojo Ravena. – Nors nežinau, ar tai, ką jis man sakė, iš tiesų buvo melas...

– Ką nori tuo pasakyti?

Mergaitė sunkiai atsiduso. Dabar buvo puiki proga apie viską pasikalbėti.

– Mama? – neiškentusi pažvelgė jai tiesiai į akis. – Ar tu nuo manęs kažką slepi?

Arela minutėlę sėdėjo tylėdama, spoksodama į lygų stalo paviršių. Tai tik dar labiau neramino dukterį, dabar ji ne nujautė, o žinojo, kad vis dėlto Tasdaras buvo teisus.

– Taip, yra dar daugybė dalykų, kurių tau nesakau, – galiausiai prisipažino ji. – Žinau, kad negaliu nuo tavęs visko slėpti, bet dar sunkiau yra tai pasakyti, juolab kad privalai žinoti tiesą.

– Kokią tiesą? – sujudo Ravena. – Neptūnas kartą minėjo, kad tu žinai mano ateitį, ar tai, ką slepi, yra susiję su tuo?

– Taip, su tuo, – pagaliau pakėlusi akis ji pažvelgė į dukterį. – Dėl pranašystės privalau tau viską pasakyti, nors tai tave ir įskaudins. Be to, anksčiau ar vėliau tai sužinotum iš Tasdaro, o tada nekęstum manęs už tai, kad slėpiau tiesą.

– Nesakyk taip, mama, kaip galėčiau ant tavęs pykti?

Arela vos matomai šyptelėjo, bet netrukus jos veidą vėl aptemdė nerimo šešėlis.

– Neptūnas tikriausiai papasakojo apie tai, kaip susipažinau su Tasdaru ir kad mūsų ateitis buvo išpranašauta, taip? – mergaitė linktelėjo, tad ji tęsė toliau. – Jau iš patirties žinau, kad savo likimo kontroliuoti neįmanoma, net jei būčiau nenorėjusi nebūčiau įstengusi jo pakeisti ir Tasdaras vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek būtų mane susiradęs. Taigi, tavo ateities pakeisti taip pat neįmanoma...