Demono vaikas (II dalis)

Penktas skyrius. Tamsos tvirtovė (2)

– Žinai, Rodžeri, dažnai pagalvoju apie tai, kas būtų, jei būčiau pasiėmęs Raveną į Tamsos tvirtovę, užuot leidęs jai būti tavo namuose, – Tasdaras palinko prie skaidraus krištolo rutulio, paguldyto ant raudonos kaip kraujas pagalvėlės.

– Ir? – kilstelėjo antakius šalia jo stovintis parankinis.

– Nejaugi nesupranti? Jeigu ji būtų augusi Tamsos tvirtovėje, dabar nereikėtų galvoti apie tolimesnius jos žingsnius, nes ji jau būtų mano pusėje.

– Suprantu, bet kodėl dabar apie tai kalbate?

Tasdaras akimirką žvelgė į jį, akyse po truputį išryškėjo raudonai deganti liepsna. Atrodė, jis tuoj pratrūks, bet dėl kažkokios priežasties sutramdė savo emocijas.

– Iš dalies tu kaltas, kad iškart nepasakei visos tiesos, o man prireikė ne vienerių metų, kad surasčiau savo dukterį pats.

– Argi nesakėte, kad norėjote suteikti jai paprastą gyvenimą? – priminė jam Rodžeris.

Demonas lėtai perbraukė per lygų rutulio paviršių.

– Sakiau, bet jei ji būtų augusi su manimi nuo pat kūdikystės, puikiai būtų praleidusi laiką ir čia. Aišku, būtų kur kas anksčiau sužinojusi, kad yra pusiau demonė, bet tai nė kiek nebūtų jai trukdę ramiai gyventi.

Vyras kaltai panarino galvą.

– Atleiskite man, žinau, kad padariau klaidą, bet dabar nieko negaliu pakeisti.

– Tiek to, nebausiu tavęs už tai, vis tiek prisiviliosiu Raveną kitokiais būdais, o taip, galbūt, bus net įdomiau, – šyptelėjo jis. – O kaip tavo žaizdos? Vis dar nepasveikai?

– Ne, pone, po kautynių praėjo dar labai mažai laiko. Kodėl klausiate?

– Būtų neblogai, kad kuo greičiau susidorotum su Gordonu, vis dar yra galimybė, kad jis įsikiš ir sugadins visus mano planus, juk vis dėlto savo galiomis beveik prilygsta man, – paaiškino Tasdaras. – Niekada nepalieka manęs ramybėje, kaip koks įkyrus parazitas.

– Suprantu, valdove, pasistengsiu, kad tai būtų kuo greičiau sutvarkyta, – linktelėjo jis. – Beje, vakar šį tą sužinojau iš Oberono, galbūt suintriguos.

– Tikrai? – jis susidomėjęs atsitiesė.

– Ravena su Neptūnu bando jus apgauti ir iki Senųjų Atakanos požemių keliauja ne Krištolo rūmų tuneliu, o pro kitą įėjimą Arachrato mieste. Tikriausiai jie greitai pasieks Nebūties pasaulio vartus, tad Krištolo rūmų tunelio užblokavimas jiems nieko nereiškia.

– Žinau, – kiek suirzęs jis vėl palinko prie rutulio, kurio viduryje pradėjo suktis juodai raudoni ratilai.

– Bet kaip? – apstulbo Rodžeris. – Ir nuo kada?

– Jau seniai, – tyliai nusijuokė demonas. – Manai, kad neapgalvojau savo priešininkų veiksmų? Žinojau, kad jie taip greitai nepasiduos ir nepaliks Arelos Nebūties pasaulyje, bet dabar tai nesvarbu, daugiau nesikišk į tai, ką daro tie vaikai. Kaip jau sakiau, su viskuo susitvarkys Melburnas arba Gertrūda.

Kad ir kaip Rodžeriui buvo pikta, jis privalėjo su tuo sutikti, juk bandė apsimesti tobulu parankiniu, kad gautų viską, ko trokšta. Be to, Tasdaras buvo teisus, dabar jis negalėjo vykdyti užduočių, nes vis dar buvo sužeistas. Tuo metu prasivėrė salės durys ir pakėlęs galvą jis išvydo vidun įeinančius Oberoną ir Mirandą. Tai jį šiek tiek nustebino. Ko jiems gali prireikti tokiu metu?

– Atleiskite, valdove, turime pasakyti kai ką labai svarbaus, – mandagiai nusilenkdamas prakalbo Oberonas. – Nors galbūt tai jūsų nė kiek nepradžiugins.