Demono vaikas (II dalis)

Antras skyrius. Nauji planai (2)

– Negaliu patikėti, kad su tavimi taip pasielgė kažkoks vaikis, – piktinosi Miranda, bintuodama Marko žaizdą.

– Iš kur galėjau žinoti, kad jis toks įgudęs?

– Nereikėjo nusileisti vien dėl to, kad jis jaunesnis už tave, – konstatavo ji. – Ar bent jau pavyko rasti mergaitę?

– Ne, Krištolo rūmuose jos nebuvo, Neptūnas ją kažkur paslėpė. Bandžiau jį iškvosti, bet jis tylėjo, todėl ir pradėjome kovą.

– Vadinasi, viskas veltui?

– Ne, aš dar pasiunčiau tėvą, jis taip pat ieško Ravenos, galbūt jam pasiseks geriau nei man.

– Tu pasiuntei Oberoną?! – nustebo Miranda. – Jis neturi galių, kaip gali sugauti mergaitę?

– Mums ir nereikia jos sugauti, norime ją tik išbandyti.

Moteris sutrikusi akimirką liovėsi bintuoti sūnaus žaizdą.

– Nesuprantu. Kokie dabar tiksliai mūsų planai?

– Rodžeris kol kas neplanuoja Ravenos sugauti, jam tik reikia žinoti, kokie jos gabumai, kai ji neturi Zurato veidrodžio, juk jame slypi didžioji dalis jos galių. Rodžeris nori išsiaiškinti, ar turėdamas tą veidrodį bus pranašesnis, kad vėliau netrukdomas galėtų padaryti tai, ką pradėjo.

Miranda susimąsčiusi nukreipė žvilgsnį į langą. Kambarys buvo apšviestas ramios saulės, prasiskverbusios pro nuleistas užuolaidas. Tai, ką jie bandė padaryti, atrodė beprotiška, bet kad ir kaip buvo sunku, ji neturėjo kito pasirinkimo, tik padėti, nenorėdama, kad jie nukentėtų nuo Tasdaro. Tačiau ji nebuvo pakankamai stipri, o perkalbėti sūnus buvo visiškai neįmanoma, ypač Rodžerį. Markas bent jau suabejodavo jų planu nuversti Tasdarą nuo sosto ir kartais pats norėdavo atsitraukti, bet taip pat, kaip ir ji, padėjo Rodžeriui, nes juo rūpinosi ir nenorėjo, kad jis bandytų įgyvendinti savo planus vienas. Tai reikštų visišką jo žlugimą, nors pačiam Rodžeriui, atrodo, tai nė kiek nerūpėjo, jis buvo įsitikinęs, kad pavyks.

– O kam jam reikia tos vargšės mergaitės? – galiausiai paklausė Miranda. – Nejaugi tik tam, kad išsiaiškintų, kur Felicija?

– Ne tik dėl to, – ramiai ištarė Markas. – Juk per ją dabar jis sunkiai sužeistas.

– Tai jau prisideda ir kerštas? – negalėjo patikėti ji. – Aš jau pavargau nuo šito. Negana to, kad privalome vykdyti Tasdaro užduotis, turime padėti Rodžeriui ir veltis tik į dar didesnius pavojus.

– Mama, mes jau kalbėjime apie tai.

– Žinau, bet pažiūrėk, kur tave tai nuvedė. Dabar tu sužeistas, nes dėl Rodžerio užpuolei nekaltą vaiką, kuris iš tikrųjų nedarė tau jokios žalos.

– Pakentėk, mes kaip nors susitvarkysime, – bandė raminti jis.

– Betgi tu turi sūnų ir plius tai, kad augini jį vienas, – priminė moteris. – Jis turėtų būti tau svarbesnis už viską.

– Edenas jaunas ir stiprus, gali padėti mums daugiau nei manai. Be to, nori pasakyti, kad turime sustoti po vienos nesėkmės? – jis pakėlė akis ir visiškai rimtai pažvelgė į ją. – Pati prieš tai buvai Rodžerio pusėje ir gynei jį, kas privertė tave apsigalvoti?

– Argi neakivaizdu? Oberonas niekada nenorėjo jam padėti, bet lyg ir buvo priverstas, kai negalėjau atsisakyti, tad daugiau nebenoriu jo skaudinti. Suprask, aš jau ne tokia jauna, kad imčiausi tokių kvailysčių, o jeigu kitą kartą atsitiks kas nors dar blogesnio?

Markas minutėlę tylėjo ir spoksojo į grindis. Taip, visa tai iš tiesų buvo komplikuota, bet jis negalėjo nepagalvoti ir apie Rodžerį. Kaipgi kitaip jam padėti, jei jis niekaip negalėjo atsisakyti to plano?