Demono vaikas (II dalis)

Tryliktas skyrius. Nebūties pasaulis (2)

Trindamas sutrenktą po kautynių galvą, Rodžeris apsidairė. Stovėjo prie pakeliamojo tilto, už kurio laukė Tamsos tvirtovė. Vis dar negalėjo suprasti, kur galėjo pradingti mergaitė. O blogiausia tai, kad prarado Zurato veidrodį, nors visiškai to neplanavo, norėjo tik supykdyti Gordoną, kad šis pagaliau pradėtų kovą, juk praėjo jau daugiau nei trys mėnesiai, kai gavo užduotį jį nužudyti. Bet ką daugiau teko daryti, kai pakliuvo į nepavydėtiną padėtį ir netgi du mėnesius sėdėjo su rankos įtvaru?

Sargybiniai nuleido tiltą ir nusilenkę laukė, kol jis praeis. Parankinis tai darė jau tiek daug kartų, kad jį gerbiantys sargybiniai jam buvo nė motais, jis tik norėjo kuo greičiau nusigauti pas Tasdarą ir pasakyti, kad atliko savo darbą.

– Pone, jūs kraujuojate, – mandagiai kreipėsi į jį vyriausiasis sargybinis. – Gal norėtumėte kokios pagalbos?

– Ne, susitvarkysiu pats, – piktokai atrėžė jis, bet greitai susiėmęs kiek aprimo. – Paprašykite tarnaičių, kad paruoštų man kambarį ir karštą vonią, dabar susitinku su Tasdaru, ilgai neužtruksiu.

– Klausau, – jis dar kartą nusilenkė ir nuskubėjo tvirtovės link.

Rodžeris perėjo akmenimis grįstą kelią ir pravėręs sunkias duris pagaliau atsidūrė koridoriuje.

– Labas vakaras, valdove, – įžengęs į didžiąją salę prakalbo, bet nuotaika iškart subjuro, pamačius šalia Tasdaro stovintį Melburną. – Galime pasikalbėti akis į akį?

Daugiau raginti ir nereikėjo, supratęs užuominą Melburnas išėjo pats, bet prieš tai dar nužvelgė kompanioną nuo galvos iki kojų. Rodžeris žinojo, kad vėliau jis kaip nors pasišaipys, bet dabar jam tai nė kiek nerūpėjo.

– Apie ką norėjai su manimi pasikalbėti? – vos užsitrenkus durims kreipėsi į jį Tasdaras.

Parankinis perėjo raudoną kilimą ir pagarbiai nusilenkė.

– Norėjau pranešti, kad įvykdžiau jūsų prašymą, – galiausiai tarė jis, numesdamas sau nuo kairio peties apsiausto atlapą. – Nužudžiau Gordoną, jis daugiau niekada jums nebetrukdys.

Demonas minutėlę žiūrėjo į Rodžerį ir vos matomai šypsojosi. Šis sutrikęs nežinojo, ką daugiau bepasakyti, tikėjosi, kad valdovas už tai jam dosniai atsilygins, kaip ir pažadėjo. Bet kas, jei Melburnas buvo teisus ir jis niekada net neplanavo perleisti jam Mozantaro planetos, tik norėjo, kad atliktų už jį nešvarų darbą?

– O tu įsitikinęs, kad jis mirė? – netikėtai paklausė Tasdaras. – Matei, kaip jo gyvybė užgeso? Jautei sustojančią širdį?

Rodžeris kelias akimirkas stovėjo pasimetęs. Jo paties širdis taip tuksėjo krūtinėje, jog atrodė, kad tuoj iššoks per gerklę.

– Ne, pone, bet jis negalėjo išgyventi po to, ką jam padariau.

– Na, dėl to dar pažiūrėsim, – jis pakilo iš sosto ir pažvelgė pro langą, dėl neaiškios priežasties šiandien buvo pakilios nuotaikos. – Bet pažadas yra pažadas, atiduosiu tau, ką pažadėjau, vis tiek Mozantaro planeta man visiškai nenaudinga, galėsi joje daryti ką panorėjęs.

– Tikrai? – Rodžeris net džiūgavo iš laimės. Vadinasi, Melburnas vis dėlto buvo neteisus, Tasdaras atsilygina tiems, kurie jį gerbia ir deramai atlieka užduotis. Ar bent jau stengiasi jas atlikti.

– Gali manimi nė kiek neabejoti, ką pasakiau, tą ir padarysiu, – demonas nusisuko nuo lango ir kažką išsitraukęs iš kišenės ištiesė delne. – Tai vienintelis kelias, kaip patekti į Mozantarą. Paėmęs jį nubrėžk ore magišką pentagramą, portalas iškart atsivers.

Rodžeris susidomėjęs priėjo arčiau. Tai buvo auksinis raktas, kiek didesnis nei būna įprasti raktai, pamautas ant varinio žiedo. Imdamas jį iš Tasdaro rankų, jis jau įsivaizdavo akimirką, kai apžiūrinės savo valdas, bet stengėsi džiaugsmo per daug nerodyti.