Demono vaikas (II dalis)

Vienuoliktas skyrius. Azaros žiedas (3)

– Tai sakai, kad ji buvo Tamsos tvirtovėje? – Tasdaras susidomėjęs pasitraukė nuo lango ir lėtai priėjo prie parankinio, ką tik įžengusio į didžiąją sosto salę.

– Taip, – tikino šis. – Ir ką planuojate dėl to daryti?

Demono akys suliepsnojo iš pykčio. Melburnas stovėjo ir kantriai laukė, kol jis ką nors pasakys. Sunėręs rankas už nugaros ir išsitiesęs kaip lenta, jis stengėsi apsimesti, kad visiškai nieko nebijo. Žinojo, kad iš dalies tai buvo jo kaltė, kad Rebeka nepastebėta įsibrovė į Tamsos tvirtovės valdas, išskerdė dalį karių ir pasalūniškai įsmuko į požemius. Juk jis turėjo prižiūrėti sargybinius, o vietoj to sau ramiausiai praleido Vandenų karalystėje, pas savo tėvą. Ir dar be leidimo, kai šeimininko tuo metu nebuvo tvirtovėje. Bet iš kur galėjo žinoti, kad kas nors nutiks būtent tada?

– Žinoma, turėčiau kažko dėl to imtis, – galiausiai prakalbo Tasdaras, lėtai vaikščiodamas po erdvią patalpą. – Nuvertinau Rebeką, nors visą laiką žinojau, kad ji puikiai man pasitarnautų. Deja, dabar jau žinau, kad su ja susitarti neįmanoma. Rebeka tik apsimetė, kad sutinka man tarnauti, nors iš tiesų kūrė planus, kaip padėti Ravenai.

– Bet jūs tai žinojote ir anksčiau, tiesa? – pasitikslino parankinis.

– Įtariau, kad galbūt ji nesutiks, bet nieko nepadarysi, jei nenori prisijungti prie manęs pati, teks ją priversti, – Tasdaras pagaliau sustojo ir pažvelgė į parankinį. – Noriu, kad šį vakarą ji klūpėtų man prie kojų.

– Bus įvykdyta, valdove, – nusilenkė Melburnas.

– Rebeka nėra silpna, bet tu ją tikrai įveiksi, – jau daug ramiau tęsė Tasdaras. – Žiūrėk, kad nesuklystum, dar viena klaida, ir tavęs laukia bausmė, aišku?

– Taip, mano pone.

Demonas primerkęs akis nužvelgė įsitempusį kaip styga parankinį.

– Turi dar kažką pasakyti?

– Taip. Vyriausiasis sargybinis informavo, kad Rebeka jūsų tvirtovėje ieškojo Azaros žiedo.

– Azaros žiedo? – Tasdaro akys iš susidomėjimo šiek tiek prisimerkė. – Vadinasi, jis visą laiką buvo man po nosimi, o aš to nežinojau?

– Atleiskite, pone, jei būčiau žinojęs pats, tikrai būčiau pasakęs. Beje, prie tvirtovės vartų Rebeka buvo ne viena, mūsų sargybiniai tvirtino, kad nužudė jos draugą.

– Draugą? – šiek tiek nustebęs jis kilstelėjo antakį.

– Taip, Neptūną. Palikęs jūsų salę jis nusprendė iškart atsukti jums nugarą ir padėti Rebekai.

– Įdomu... – susimąstė demonas. – O kur jis dabar?

– Sargybiniai sakė, kad jo kūną paliko kieme su kitais mirusiaisiais, bet jis kažkur dingo, valdove.

– Dingo?! – Tasdaras staigiai atsidūrė prie parankinio ir griebė jam už gerklės. – O kas, po velnių, turėjo juos prižiūrėti?!

Melburnas nieko atsakyti negalėjo, nes kaulėti pirštai smigo jam į kaklą, o jis stengėsi apsimesti, kad tai jo nė kiek netrikdo, be to, jokiu būdu negalėjo išsiduoti, kad bijo, todėl iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti jam į akis. Bet po kelių sekundžių Tasdaras jį paleido ir įniršęs ėmė marširuoti aplinkui, tarsi mąstydamas, ką daryti toliau. Parankinis neįstengė pajudėti iš vietos, tad tik pasitaisė susiglamžiusią apykaklę ir laukė tolimesnių nurodymų.

– Atleiskite, valdove, nežinojau, kad jis vis dar reikalingas... – galiausiai išlemeno.

Tasdaras pasisuko į patikėtinį, jo akys palaipsniui nustojo liepsnoti, veide netikėtai atsirado šypsena.