Demono vaikas (II dalis)

Pirmas skyrius. Kelionė į Arachratą (5)

– Jau labai vėlu, nemanai, kad turėtume kur nors apsistoti? – žiovaudama ištarė Ravena ir neramiai pažvelgė į žvaigždėtą dangų.

Jie ką tik išlipo iš autobuso, bet dar nebuvo pasiekę kelionės tikslo ir tiesiog stovėjo stotelėje, bet Neptūnas, atrodo, nė kiek dėl to nesijaudino ir net neplanavo skubėti, jo veide švietė plačiausia šypsena.

– Manau, kad žinau vietą. Ji visai netoli nuo čia, tu kartą ten jau buvai, dar prieš Rodžeriui tave pagrobiant.

Ravenos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Turi omenyje savo globėjus?

– Žinoma, jie malonūs žmonės. Iš pradžių maniau, kad neleis man toliau gyventi vienam, bet tikriausiai per mažai juos pažinojau, – gūžtelėjo pečiais jis ir persimetęs per petį kuprinę patraukė keliu.

Ravena nusekė iš paskos. Gatvė buvo apšviesta žibintų, bet jai atrodė kažkaip nejauku, kad iš bet kurios pakampės gali užpulti koks girtuoklis ar valkata, norėdamas juos apiplėšti. Su Neptūnu, žinoma, buvo truputį saugiau nei vienai, tad stengėsi negalvoti apie blogus dalykus ir laikėsi greta jo. Ir nors buvo vasara, naktis neatrodė tokia jau šilta, žvarbokas vėjas žnaibė jai odą, ji susigūžusi sukryžiavo rankas sau ant krūtinės, bet tuo metu jai ant pečių nusileido šiltas apsiaustas.

– Neptūnai, nereikėjo, dabar sušalsi tu! – sunerimo mergaitė.

– Jau geriau aš, nei mano draugė, – nekaltai šyptelėjo jis. – Nesijaudink, netrukus būsime viduje ir sušilsime.

Ravena linktelėjo, glausdama prie savęs apsiaustą. Jis kvepėjo lygiai taip pat, kaip ir praeitą kartą, kai buvo jį apsigobusi. Tada irgi buvo naktis, pati gražiausia iš visų naktų, kokias ji kada nors matė – švytinti Sidabrinio sfinkso upė ir aplinkui skraidantys jonvabaliai. Kaipgi ji gali pamiršti tokį grožį ir su juo susijusį muskuso kvapą?

– Štai čia! – parodė ranka Neptūnas, išvaikydamas visas jos mintis.

Ravena pažvelgė į namą priešais. Jis atrodė lygiai taip pat, kaip prisiminė – didžiulis, trijų aukštų, apsuptas baltos tvoros, prie kurios raizgėsi raudonų rožių krūmai. Neptūnas tyliai pravėrė vartelius ir parodė draugei įeiti. Jie perėjo akmenimis grįstą siaurą takelį ir sustojo verandoje. Berniukas pabeldė į duris, o Ravena dairėsi aplinkui. Visai šalia matė langą, pro kurį iššoko, kai bėgo nuo Febo ir Leidos, ir dabar jai pasidarė siaubingai gėda, nors žinojo, kad privalėjo tai padaryti, norėdama juos apsaugoti.

– Neptūnai, čia tu? – nuostabos kupinu balsu prakalbo tarpduryje pasirodžiusi Leida. – Ką čia veiki taip vėlai? Ir Ravena su tavimi?

– Taip... mums lyg ir reikia pastogės nakčiai, – nedrąsiai pratarė berniukas.

– Žinoma, galite užeiti, – plačiai atvėrė duris ji. – Lauke šaltoka, gal išalkote?

– Turime savo maisto, bet būtų neblogai kas nors karšto.

– Užeikite, nesikuklinkite, – vis ragino ji.

Ravena įėjo tik po Neptūno. Moteris nugobė nuo jos apsiaustą ir padėjo nusiimti kuprinę.

– Nemaniau, kad ir vėl teks pamatyti tave po to, ką padarei.

Mergaitė nuraudo.

– Atsiprašau, nieko blogo nenorėjau, jūs buvote tikrai svetingi.

– Nesvarbu, puikiai tave suprantu. Užeikite į virtuvę, Febas turėtų greitai grįžti iš darbo.

– Jis dirba iki taip vėlai? – nustebo Neptūnas.