Demono vaikas (II dalis)

Šeštas skyrius. Brangakmeniai (1)

Jau praėjo daugiau nei mėnuo, kai Lina nematė Ravenos, ir nors žinojo, kad viskas turėtų praeiti gerai, vis tiek nerimavo, juk vis dėlto kelyje bet kada gali pasipainioti Tasdaras. Moteris žinojo, kad jis jau išsiaiškino apie slaptą jų kelią, ir tai reiškia, kad gali bet kuriuo metu pulti, o Ravena nebuvo pakankamai stipri ir nežinojo, kaip panaudoti savo galias, kad nuo jo apsigintų.

Užsigalvojusi apie tai, Lina pjaustė pomidorus ir dėjo juos į didelį dubenį, pietums ruošdama salotas. Kad ir kaip kankino nerimas, prie Agnesės turėjo apsimesti, kad viskas gerai. Mergaitė, žinoma, klausinėjo, kur Ravena, ir Lina turėjo jai meluoti, kad išvyko į vasaros stovyklą. Agnesė pyko ir stebėjosi, kodėl nesužinojo apie tai anksčiau, bet moteris tikino, kad ji apsisprendė išvažiuoti skubotai. Ir nors pasakė, kad stovykla truks visą vasarą, abejojo, ar Ravenai per tą laiką pavyks išlaisvinti Arelą, anksčiau ar vėliau privalės papasakoti Agnesei tiesą. Bet ne dabar, kol ji dar nepasiruošusi, o ir pati Lina nebuvo pasiruošusi, visą laiką mąstė, kaip tą tiesą pasakyti. Be to, pasakiusi turėtų išduoti ir tai, kad pati Agnesė yra ne jos ir Rodžerio, o Melburno ir Elizos duktė. Tai ją šokiruotų labiausiai. Nebuvo lengva apsispręsti, kai pamilo abi mergaites kaip savo vaikus, nenorėjo jų skaudinti, nors tuo pačiu juto kaltę, kad pamilusi jas apleido Feliciją ir Eulariją. Bet kitos išeities nebuvo, tad stengėsi guosti save, kad pasielgė teisingai, juk apsaugoti Agnesę ir Raveną buvo kur kas svarbiau.

– Mama, kas pietums? – staiga paklausė tarpduryje pasirodžiusi Agnesė.

Lina šiek tiek išsigandusi pažvelgė į ją. Pastaruoju metu taip nerimavo dėl daugelio dalykų, kad apimdavo paranoja ir atrodydavo, kad ją visą laiką kažkas stebi. Dėl to moteris kartais būdavo išsiblaškiusi, o dabar dar nebuvo baigusi gaminti pietų.

– Pamatysi. Prisėsk ir palauk, greitai baigsiu, – tarė ji, nusisukdama į tai, ką daro. Ji girdėjo, kaip mergaitė lėtai eina prie stalo ir įsitaiso kėdėje, galėjo nuspėti jos veido išraišką. Tikriausiai Agnesė pastebėjo jos keistą elgesį, bet nieko apie tai neklausinėjo. Lina daug kartų bandė pagalvoti apie tai, kas būtų, jei nebūtų priėmusi mergaičių į savo namus. Kur tada jos būtų? Ką veiktų ir ar apskritai egzistuotų? Tačiau vijo tas mintis šalin, nesigailėjo savo veiksmų ir nepasielgė savanaudiškai.

Pabaigusi gaminti pietus, Lina paruošė lėkštę sau ir Agnesei, ir prisėdo šalia. Rodžerio kaip įprastai nebuvo, bet jos tai nė kiek neliūdino, buvo pripratusi nematyti jo prie stalo, tačiau Ravenos jai trūko, juk ji visada būdavo šalia. Norėjo išgirsti jos skambų kaip varpeliai juoką, pamatyti šypseną jos veide, bet žinojo, kad gyvena iliuzijų pasaulyje – Ravena daugiau nebegrįš, o skaudžiausia, kad vėliau tai padarys ir Agnesė.

– Mama, ar gali man kai ką pasakyti? – nutraukė tylą Agnesė.

–Žinoma. Kas yra? – nepakeldama akių paklausė Lina.

– Ar tu man melavai, kad Ravena stovykloje, nes iš tiesų nutiko kažkas labai blogo?

–Agnese... – moteris užsidėjo pirštus ant smilkinių. – Neklausk manęs dabar, labai tavęs prašau.

– Ar tai reiškia, kad Ravena niekada negrįš?

– Ne, Agnese, Ravenai viskas gerai, aš tik truputį dėl jos nerimauju. Pasikalbėsime apie tai vėliau, gerai?

Kurį laiką jos sėdėjo visiškoje tyloje, bet staiga Lina kažką pajuto ir nukreipė akis į langą. Prie galinių durų stovėjo vyriškis, ir jį atpažinusi moteris išsigando.

– Agnese, eik pavalgyti į savo kambarį, turiu svečių, – paliepė ji ir nelaukdama puolė prie durų. Tik įsitikinusi, kad mergaitė nuėjo, pravėrė jas ir išėjo į kiemą.