Demono vaikas (II dalis)

Dvyliktas skyrius. Sergėtojai (3)

Rebeka nežinojo, kiek laiko kalėjo savo kameroje, bet jai tai buvo nesvarbu, vis tiek neturėjo, ko apgalvoti, atsakymas ir taip buvo aiškus. Sakydama, kad nežino, kas yra trečiasis sergėtojas, ji nemelavo, bet Tasdaras vis tiek netikėjo. O kodėl turėtų tikėti po tokios išdavystės? Kai pažadėjo tarnauti ir paruošti jam Raveną ateičiai, nors iš tikrųjų net neplanavo to daryti?

Ravena... Prisiminusi ją, mergaitė neramiai sujudo savo kietame pasenusiame gulte ir palengva atsisėdusi apsidairė, tačiau ją supo tik storos akmeninės sienos, o pro grotuotas duris priekyje krito tik menkas šviesos šaltinis. Ištrūkti iš Žemutinių požemių buvo be galo sunku. Ar bent jau taip kalbėjo žmonės. Bet Rebeka neturėjo jėgų, kad patikrintų, sargybiniai be gailesčio suspardė jai šonkaulius, tempdami ją Tamsos tvirtovės koridoriais, todėl kažko imtis buvo beprasmiška.

Iš lėto pakilo ir norėdama apsižvalgyti nusvirduliavo prie grotų. Ilgi koridoriai niekuo nesiskyrė nuo kamerų, tik juos apšvietė ant sienų kabantys deglai, o pora sargybinių saugojo vieną vienintelį išėjimą. Mergaitė žinojo, kad šiuo metu nesugebėtų įveikti net jų. Visa ši vieta tarsi siurbė jos gyvastį. Labai lėtai ir kankinančiai. Ji galėjo justi kūną apsivejančius nematomus čiuptuvus, kurie varžė kiekvieną jos judesį, darėsi sunku net kvėpuoti. Nors tikriausiai tai tebuvo pančiai, kurie vis dar kaustė jos pamėlusius riešus ir čiurnas.

Bet didžiausią nerimą kėlė ne tai. Ravena šiuo metu turėjo visus brangakmenius, o tai reiškė, kad greičiausiai jau leidosi į kelionę. Rebeka nežinojo, ar viena ji įstengs, ar jai nesutrukdys Tasdaras, bet viskas, ką galėjo daryti, tai melstis ir tikėtis, kad viskas pavyks kuo puikiausiai, juk Ravena kurį laiką treniravosi, turėtų mokėti bent jau apsiginti. Be to, Tasdaras tikrai jos nenužudys, nebent įkalins taip pat, kaip ir visus kitus, kurie jam priešinasi.

– Na? Pasirengusi kalbėti?

Mergaitė atitoko nuo minčių ir pažvelgė į artyn prieinantį Melburną. Jis sustojo prie pat grotų ir nužvelgė kalinę nuo galvos iki kojų. Jo veide nebuvo matyti jokių emocijų, jis stovėjo išdidus kaip povas, tikriausiai didžiavosi, kad turėjo garbę pats ją sugauti, o dabar maitinosi jos kančiomis. Tačiau Rebeka tikrųjų kančių rodyti nė neketino, jokiu būdu negalėjo išsiduoti, kad bijo.

– Neturiu jam, ką pasakyti, – piktai atkirto ji.

– Dar pažiūrėsim, ką darysi kankinimų kambaryje, – iškošė vyras, skubiai rakindamas grotas. – Judinkis, Tasdaras nemėgsta laukti.

Iki šiol jausta užuojauta virto neapykanta. Juk Melburnas galėtų tiesiog pasipriešinti, išvaduoti visus kalinius ir pats ištrūkti, užuot paklusęs Tasdarui, kodėl nusprendė, kad kur kas geriau jam tarnauti?

Rebeka nesuprato, o po kelių sekundžių sužvangėjo nuo sienos atrakinamos grandinės ir jos pavargusios kojos pačios žengė per akmenines grindis, išėjimo iš kameros link. Melburnas, žinoma, jokiu būdu negalėjo leisti jai eiti vienai, tad stipriai sugriebė už apvalių žiedų grandinių kraštuose ir ėmė skubiai tempti mergaitę tolyn. Jie ėjo visiškai tylėdami, koridorių pakeitė laiptai, o paskui dar vienas koridorius. Šaltis ir vis didėjanti neviltis užplūdo visą Rebekos kūną. Ji jautė, jog jie jau visai arti. Ji tuoj susidurs su Tasdaru ir turės rinktis – gyventi ar mirti, nors giliai širdyje žinojo, kad išeitis tik viena.

– Štai čia, – slogiu balsu ištarė Melburnas, sustodamas prie dvivėrių durų.

Mergaitė čia jau buvo, tad puikiai žinojo, kas laukė kitapus, o netrukus priešais ją aiškiai atsivėrė visas salės vaizdas. Tasdaras sėdėjo savo įmantriame soste ir šypsodamasis laukė, kol ji prieis. Dėl savo sužeidimų ji buvo tokia lėta, jog Melburnas turėjo ją raginti, o tai jį tik dar labiau erzino. Vis dėlto, perėję raudoną kilimą jie pagaliau stovėjo priešais Tamsos valdovą.