Demono vaikas (II dalis)

Ketvirtas skyrius. Susitikimas su tėvu (2)

– Ravena, pabusk, prašau tavęs, pabusk!

Ugnis kaip paslaptingai atsirado, taip ir išsisklaidė, o netrukus pramerkusi akis Ravena priešais save išvydo Neptūną. Jis purtė ją, suėmęs už pečių, jo skruostais ritosi ašaros ir krito jai ant veido.

– Neptūnai? – sukuždėjo mergaitė. – Kodėl verki?

– Kaip gerai, kad pabudai! – nusibraukdamas ašaras džiaugėsi jis. – Jau maniau, kad mirsi.

– O kodėl turėčiau mirti? – sutrikusi ji iš lėto ėmė stotis.

– Ši salė užburta Juodąja magija, dėl to ir praradai sąmonę. Ar gerai jautiesi? Gal tau reikia pailsėti?

– Ne, jaučiuosi puikiai, – papurtė galvą ji. – Atrodo, buvau Tamsos karalystėje ir mačiau savo tėvą.

– Nujaučiau, kad nepavyks nuo jo pabėgti, – berniukas aimanuodamas susmuko ant žemės. – Ar tai reiškia, kad jis žino visus mūsų planus?

– Nesu tikra... supratau tik tai, kad jis žino, jog esame šiuose tuneliuose ir planuojame išvaduoti mano mamą.

– Palauk, nori pasakyti, kad jis nieko nežino apie brangakmenius?

– Jis nieko apie juos nepasakė, galbūt nežino.

– Tuomet apie ką su tavimi kalbėjo?

– Kad daugiau niekada nepamatysiu mamos ir esu tik našta, kuria tu nori kuo greičiau atsikratyti.

– Neklausyk Tasdaro, jis tik bando mums sutrukdyti. Juk žinai, kad niekada taip su tavimi nepasielgčiau, tiesa? – pažvelgė jis į draugę.

– Žinoma, – linktelėjo mergaitė.

– Tada viskas gerai. Kol Tasdaras neišsiaiškino apie brangakmenius, turime kuo greičiau juos rasti.

– Taip, brangakmeniai! – prisiminusi pašoko ji. – Vienas jų turėtų būti kažkur čia.

– Štai ten! – mostelėjo ranka berniukas.

Ravena pažvelgė ten, kur jis parodė, tačiau nieko nepastebėjo, tik tą pačią tuščią salę. Bet šį kartą buvo šis tas pasikeitę – viduryje grindų tarytum ugnis žibėjo kažkoks simbolis. Aštuonios strėlės iš paties vidurio vedė į aštuonias skirtingas kryptis.

– Chaoso žvaigždė, – paaiškino Neptūnas. – Brangakmenis yra jos viduje, kad jį gaučiau, turiu praeiti barjerą.

– Barjerą? – apstulbo ji, tačiau draugas jos neišgirdo, skubiai eidamas prie simbolio.

Ravena nieko negalėjo padaryti, tik laukti, kas bus toliau, o Neptūnas atsistojo per pusmetrį nuo simbolio ir plačiai pastatęs kojas ištiesė į jį ranką. Tuo metu į visas puses pasklido juodi žaibai ir mergaitė atsitraukusi stipriai užsimerkė. Kurį laiką berniukas taip ir stovėjo, ji nesuprato, ką jis daro, bet netrukus jo veide atsirado vos matoma šypsena. Ravena įdėmiai pažvelgė į jį. Priešais Neptūną išryškėjo mirkčiojantis šviesos stulpas. Berniukas kažko siekdamas ištiesė rankas, ir tik tada Ravena stulpo ašyje pamatė ryškiai geltonai spindintį taškelį. Neptūnas apgaubė jį delnais ir žengė iš šviesos stulpo, kuris dar paskutinį kartą sublykčiojo ir išnyko kartu su chaoso žvaigžde.

– Topazas, – šyptelėjo Neptūnas. – Vieną jau turime. Puiki pradžia. O dabar eikime, negalime gaišti nė minutės.

Jis jau sukosi į duris, bet tuo metu sudrebėjo žemė.

– Kas čia dabar? – aiktelėjo Ravena.

– Geriau bėkim! – berniukas metė žvilgsnį išėjimo link.