Demono vaikas (II dalis)

Devintas skyrius. Rebeka (1)

Ravena įsitaisė pentagramos viduryje ir susikaupusi ėmė aiškiai tarti burtažodžius:

– Via temporis, iam clamo ad te via spatti!

Tačiau šį kartą visiškai nieko neįvyko. Nesužibėjo nė viena pentagramos gyslelė.

– Beprasmiška, daugiau nebandyk, – atsiduso Neptūnas. – Neprisimeni, kas nutiko praeitą kartą? O jeigu skausmas pasikartos?

– Bet ką man daugiau daryti? Negaliu tiesiog sėdėti ir laukti, kada tas Gordonas ras Rubeno planetą. O kas, jeigu jam niekada nepavyks?

– Turėtų pavykti, tik būk kantri.

– Pats žinai, kad negaliu, kiek dar laiko turėsime būti šiuose tuneliuose? – mergaitė nusivylusi numetė knygą ir krito ant grindų. – Aš tik noriu išlaisvinti savo mamą, kodėl tai padaryti turi būti taip sunku?

Draugas, žinoma, atsakyti negalėjo. Kurį laiką ji gulėjo nejudėdama ir spoksodama į akmenines lubas, tarsi jos padėtų rasti atsakymą. Ir nors nuo kelionės pradžios praėjo tik keturios dienos, jautėsi, lyg šiuose tuneliuose būtų praleidusi visą amžinybę. Pasiilgo ne tik šilto maisto, bet ir minkštos lovos, švelnių mamos apkabinimų ir tiesiog ramybės.

– Kaip gaila, kad neturiu Trišos, ji man pasakytų, ką daryti... – nutęsė Ravena.

– Kas ta Triša? – sujudo Neptūnas.

– Mano mėgstamiausia lėlė. Kai buvau dar labai maža, man ją nupirko mama. Nuo tos dienos, kai man kas nors nesisekdavo, visada stipriai ją apkabindavau, ir tada man pasidarydavo geriau.

Berniukas tyliai nusijuokė.

– Žinau, kad tai skamba kvailai ir dabar tai nė kiek nepadėtų, – tęsė mergaitė. – Bet kas daugiau belieka?

– Gali apkabinti mane, – nuraudo draugas.

Ravena nepakilo, ir toliau spoksodama į lubas. Neptūnas sėdėjo atsirėmęs į sieną, vieną koją ištiesęs ant grindų, o kitą sulenkęs per kelį ir apglėbęs ją abiem rankomis. Mąstė, ką daryti toliau. O kas bus, jei Gordonas tikrai neras atsakymo į jiems taip rūpimą klausimą?

– Mums tikriausiai beprasmiška būti šiuose tuneliuose, – galiausiai prakalbo jis. – Viskas, ko reikia, tai atsiimti iš Tasdaro brangakmenius ir kažkaip gauti kitus du iš Rebekos, o į Magiškąjį kambarį bet kada galime teleportuotis.

– Tu teisus, – Ravena tingiai pakilo. – Tik ką tada darysime?

– Grįšime į Krištolo rūmus ir lauksime, kol Gordonas ras atsakymą. Galbūt netgi pats galėčiau jam padėti, būtų daug geriau, nei sėdėti čia ir laukti. Be to, galėčiau tobulinti savo teleportacijos gebėjimus, kad mokėčiau teleportuotis pats.

– Puiki mintis, – sutiko ji. – Aš irgi galėčiau pasimokyti, ar man padėtum?

– Be abejo, teleportacija bus labai naudinga.

– Tada viskas nutarta?

– Taip, susirink visus daiktus, o aš telepatiškai pakviesiu Liną, ji turėtų greitai čia pasirodyti.

Ravena nedelsdama įsidėjo į kuprinę oniksą ir Šešėlių knygą. Daugiau nieko išsiėmusi nebuvo, tad užsidėjo ją ant pečių ir pažvelgė į draugą. Jis stovėjo užsidėjęs ant smilkinių pirštus ir stipriai užsimerkęs – susisiekė su Lina. Mergaitę apėmė jaudulys, ji nekantraudama laukė, kol ji pasirodys, taip siaubingai troško ją pamatyti, juk praėjo tiek daug laiko.

– Na štai, palaukime dar minutėlę, – šyptelėjo Neptūnas.

Ravena net sulaikė kvėpavimą, ir štai, netrukus Lina pasirodė. Jos sunerimęs žvilgsnis smigo į vaikus.