Demono vaikas (II dalis)

Vienuoliktas skyrius. Azaros žiedas (2)

Rebeka jau buvo kelyje į Tamsos karalystę. Tiksliai žinojo, kur vartai, bet baiminosi, kad į tvirtovę pateks sunkiai, juk Tamsos karalystė priklauso pačiam Tasdarui. Bet didžiausią nerimą kėlė tai, kad iškeliavo visiškai viena, nors Ravena tam žymiai prieštaravo ir norėjo keliauti kartu. Tačiau kitaip ji negalėjo, nenorėjo, kad sesuo sužinotų, kaip jai iš tikrųjų pavyko ištrūkti iš Rubeno planetos, kitaip daugiau niekada ja nepasitikėtų...

Pagaliau pasiekusi vartus, mergaitė stabtelėjo pailsėti ir prisėdusi ant akmens galvojo, kaip teks pasiimti brangakmenius. Geriausia būtų paslapčia juos pavogti, bet Rebeka žinojo, kad tai nebus labai lengva, nes tvirtovę supa daugybė sargybinių ir lankininkų. Vis dėlto rizikuoti reikėjo, be to, ji vienintelė žinojo, kaip atgauti brangakmenį, kurį paslėpė Rodžeris.

Staiga pajuto kažką už nugaros ir apsigręžusi išvydo prie vartų stovintį vaikiną, įdėmiai žvelgiantį į ją savo giliomis violetinėmis akimis. Jo juodi kaip varno plaukai plazdėjo švelniame vėjyje, o pečiai buvo uždengti tamsiu apsiaustu, pro kurį vos galėjai įžiūrėti gražiai ant kūno kabančią plačią tuniką, per juosmenį suveržtą siauru odiniu dirželiu.

– Ką čia darai? – paklausė jis, kai jų akys susitiko. – Tikiuosi, žinai, kad būti čia labai pavojinga.

– Taip, žinau, – tarstelėjo ji. – O ką pats čia darai?

– Tiesiog keliavau pro šalį ir pastebėjau kažką prie vartų. Pasirodė labai keista, tad nusprendžiau patikrinti, – nepažįstamasis neskubėdamas priėjo prie jos ir mandagiai nusilenkė. – Atsiprašau, kad neprisistačiau, mano vardas Tronheimas.

– Tronheimas? – iš nuostabos net aiktelėjo ji. – Ateities vartų saugotojas?

– Taip, tas pats. O iš kur apie mane žinai?

– Man mama daug apie tave pasakojo, kol kalėjau Rubeno planetoje.

– Tai reiškia, kad tu Rebeka? – kiek sutrikęs išlemeno jis. – Kaip tau pavyko ištrūkti?

– Labai ilga istorija, papasakosiu kitą kartą, dabar privalau patekti į Tamsos karalystę.

– Dėl brangakmenių? – vaikinas atsirėmė į medį, visai šalia mergaitės. – Aš viską žinau, Arela pati man papasakojo.

– Tu bendrauji su mano mama? – nustebusi ji pakilo nuo akmens.

– Kartais. Jai labai sunku su kuo nors susisiekti, tad pabendraujame labai trumpai. Tiesą pasakius, labai gerai, kad susitikome, Arela prašė tau perduoti labai svarbią žinią dėl Azaros žiedo. Šiuo metu jis yra Tamsos karalystėje, tad reikia kuo skubiau jį paimti, kol to nesužinojo Tasdaras. Tikriausiai žinai, koks tas žiedas gali būti pavojingas, jei paklius į blogas rankas, mes daugiau nieko nesugebėsime padaryti.

– Suprantu, – susimąstė Rebeka. – Bet kaip man jį paimti? Kur tiksliai jį rasti?

– Tamsos tvirtovės rūsyje turėtų būti medinė skrynia, Arela paslėpė ten žiedą dar tada, kai gyveno Tamsos karalystėje, – paaiškino jaunuolis. – Geriausia būtų paimti jį paslapčia, nesukeliant ant kojų nei sargybinių, nei paties Tasdaro.

– Žinoma, – linktelėjo mergaitė. – Galiu tai padaryti be jokių problemų.

– Tik būk labai atsargi, – vaikinas švelniai patapšnojo jai per petį. – Jeigu galėčiau, būtinai tau padėčiau, bet dabar privalau grįžti prie vartų, šiuo metu mane pavaduoja brolis.

– Nesijaudink dėl manęs, tikrai susitvarkysiu.

– Palauk, vis dėlto galiu padėti. Nieko prieš, jei duočiau šiek tiek savo energijos, kad galėtum apsiginti, jei tave užklups?