Demono vaikas (II dalis)

Vienuoliktas skyrius. Azaros žiedas (1)

Neptūnas stovėjo Hanakuro mieste, prie Tamsos karalystės vartų, ir atsirėmęs į medį svarstė, ką daryti toliau. Planavo atsiimti iš Tasdaro brangakmenius, kuriuos jis pavogė, ir dar tą vieną, kurį tvirtovėje paslėpė Rodžeris. Berniukas nežinojo, kur tiksliai jį rasti, bet ketino pasigauti ir iškamantinėti patį Rodžerį. Neturėtų būti sunku, juolab kad jis beveik visą laiką praleidžia Tamsos tvirtovėje, o dabar Neptūnas kur kas stipresnis, jei kils pavojus, tiesiog teleportuosis.

Berniuko ranka stipriai suspaudė prisegto prie diržo kalavijo rankeną. Prireikus jį panaudos, neramino tik tai, kad galbūt nesusivaldys ir... Galvoje iškilo ta diena, kai Febas ir Leida papasakojo jam apie tai, kodėl mama norėjo juo atsikratyti, o tai pamatęs tėvas nusprendė jį apsaugoti ir perdavė jį kitai šeimai.

Neptūnas papurtė galvą, vydamas negeras mintis šalin. Nesvarbu, kas nutiks, žūtbūt paims tuos brangakmenius ir suradęs savo tėvus parodys, kad nėra toks, kokiu jie jį laiko.

Giliai atsiduso ir pažvelgė į apsiniaukusį dangų. Buvo dar labai anksti. Tamsos karalystėje turėtų būti prisamdyta tik dar daugiau sargybinių. Nesvarbu, vis tiek jis atėjo ne kautis, norėjo tik pasikalbėti su Tasdaru. Dar nežinojo, ką tiksliai jam pasakys, buvo aišku tik viena, kad brangakmenių taip paprastai neatgaus. Vis dėlto reikėjo eiti, juk nestovės čia visą dieną, tad atsitraukė nuo medžio ir priėjo Tamsos stulpą. Nužvelgęs jį nuo viršaus iki apačios net pašiurpo nuo jo sklindančio blogio, o kai priėjo dar arčiau, per visą stulpą perėjo raudona elektra.

Į tai stengdamasis nekreipti dėmesio, Neptūnas ištiesė ranką ir iš lėto paniro į juodumą, o kai galiausiai pramerkė akis, jau stovėjo prie įėjimo į Tamsos karalystę. Prisiminė praeitą kartą, kaip pravėrė tuos nelemtus vartus, norėdamas iš čia pasprukti, tačiau dabar grįžo kur kas drąsesnis ir neketino dangstytis sargybinio šarvais, nes kitaip nepavyktų sužinoti, kur yra brangakmeniai.

Vos tik vartai girgždėdami prasivėrė, priešais Neptūną išniro daugybė sargybinių su ietimis rankose ir kalavijais prie šonų. Nieko neįprasto.

– Kas jūs toks? Ir iš kur būsite? – piktai kreipėsi vienas iš jų.

– Neptūnas Nikodemas de Gosbekas, – stengdamasis kuo mandagiau prisistatė berniukas, juk negalėjo jų provokuoti, kad būtų užpultas. – Atvykau tik pasikalbėti su jūsų valdovu, galite mane įleisti?

– Žinoma, bet pirmiau leiskite pasikalbėti su Vyriausiuoju vadu, tik jis gali duoti mums nurodymus.

Neptūnas tik linktelėjo. Sargybinis nelaukdamas nuskubėjo akmeniniu keliu, tvirtovės link. Berniukas jau žinojo, kad jų vadas Melburnas, tik spėliojo, ar bus įleistas į tvirtovę po visko, ką prieš tai joje padarė, o prie jo stovintys sargybiniai ir įkyriai stebintys kiekvieną jo judesį tik dar labiau neramino.

Netrukus sargybinis grįžo kartu su Melburnu.

– Sakai, nori pasikalbėti su Tasdaru? – šyptelėjo jis.

– Taip, teisingai išgirdai, noriu tik pasikalbėti.

– Atiduok visus savo ginklus.

Berniukas vos girdimai nusijuokė.

– Kodėl? Manai, kad jį nužudysiu?

– Toks įsakymas. Atiduok viską, ką turi, kitaip Tasdaras tavęs nepriims.

Neptūnas suabejojo, bet vis dėlto nenoriai pakišo jam savo kalaviją, paskui pagraibiojo prie diržo ir atidavė durklus, kuriuos pavogė tada, kai paslapčia paspruko iš tvirtovės. Nesuprato, kam to reikia, bet po to pamatė Melburną, išsitraukiantį dvi metalines ringes, ir nustebęs kilstelėjo antakius.