Violet ;; h.s. ✓

Chapter twenty three

Violet

"Kur mes einam?"

"Ar gali nustoti klausinėti minutei ir tiesiog eiti?" Paklausiau krizendama, jis sukriokė. Buvo tamsu ir aš jį vedžiausi į mišką, į namelį medyje. Jis negalėjo to suprasti, nors jis buvau tas, kuris parodė kelią, bet buvo tamsu.

"A-aš negaliu nutilti, nes yra tamsu ir aš nieko nematau."

"Ką gi, tu manim nepasitiki?"

"Žinoma pasitikiu, bet kas jei tu nori mane pagrobti?" jis pajuokavo. Atsisukau į jį ir galėjau tamsoje matyti jo šypsnį.

O dieve, tu nuostabus. Nesistebiu kodėl patinki man, ir tai yra pats pirmas dalykas šovęs man į galvą, kai aš pažiūriu į jį.

Juokingiausia yra tai, jog leidžiu jam manyti, kad jis yra mano geriausias draugas, jis nežino, kad jaučiu jam daug daugiau nei tai. Jei jis tik žinotų...

"Violet, ar tau viskas gerai?" mes nustojom eiti ir jis atrodė išsigandęs. Pastebėjau, kad aš žiūrėjau į jį.

"Hm? Atsiprašau, aš galvojau."

"Apie?" mes ėjome toliau, tuomet mes sustojom, kai atsiradom prie namelio medyje. "oh, taigi, mes esam namelyje medyje, a-aš nepastebėjau to." jis sukikeno, o aš nusišypsojau.

"Taip, užlipkim."

"Arba mes galėtumėm likti čia ir žiūrėti į žvaigždes." jis pasiūlė. Pažiūrėjau į jo žalias akis, jo veidas buvo labai gražus mėnulio šviesoje. Ir aš dariau tai vėl. Žiūrėjau.

Bet negali manęs kaltinti, sunku to nedaryti.

"Geresnė mintis." mes atsigulėm ant žolės ir žiūrėjom į gražias žvaigždes. Buvo graži naktis, žiūrėti į žvaigždes vėl su juo labai gera.

"T-tu nepasakei man apie ką galvojai." jis pasakė. Oh ką gi, turėčiau sugalvoti melą.

"Mąsčiau apie klausimą, kurio klausiau tavęs anksčiau ir tu neatsakei."

"Oh." jis pažiūrėjo į mane ir išsišiepė. "Kodėl tau taip rūpi?" šiek tiek nuraudau ir patrūkčiojau pečiais.

"Nerūpi. T-turiu omeny, jei ji neatšaukė, tuomet kodėl man melavai? Maniau draugai nemeluoja."

"Gerai, tu teisi. A-atsiprašau." jis pasakė.

"Viskas gerai. Aš nesakau, jog turi atsiprašyti. Tai tavo gyvenimas, daryk ką mėgsti daryti ir nori daryti."

"Dariau, leisdamas laiką su tavim, Vio." jis pasakė. Pažiūrėjau į jį, o jis šypsojosi žvaigždėms. Jis atrodė labai gražus ir aš tik norėjau sugriebti jo veidą ir pabučiuoti. Manau, jog turėčiau liepti sau nustoti galvoti taip.

"Ką gi, ačiū. Aš tikrai gerai praleidau laiką." pasakiau rimtu veidu. "Nors kai kas sugadino tai vėliau." turėjau omenyje mamą, ji sugadino mūsų akimirką.

Žavingą akimirką, kas turėjo nutikti ir ko laukia kiekviena mergina. Tai dingo ir tas šansas daugiau negrįš. Jis nusijuokė ir papurtė galvą.

"Ne, tavo mama labai miela."

"Ačiū, tavo mama labai šauni taip pat." Harry sukikeno.

"Ar žinojai, jog mano mama manė, jog mes susitikinėjom?" pakėliau antakius.

"Tikrai?" Iš tiesų, noriu žinoti ką jis mano apie tai.

"Taip, bet pasakiau jai, kad mes tik draugai. J-ji nepatikėjo, bet ji turėtų, tikrai." jis sukikeno pabaigoje. Auč, ir kodėl taip?

"Kodėl?" jis pažvelgė į mane ir susiraukė. "T-turiu omeny... Ar būčiau bloga mergina?" bandžiau paslėpti savo liūdesį juokaudama ir netikrai šypsodamasi.

"Ne, nes aš visiškai negalvoju apie susitikinėjimą." per blogai.

"Tuomet kodėl tu ruošeisi pabučiuoti mane?" Jo akys išsiplėtė ir aš pasigailėjau dėl to ką pasakiau, bet taip pat aš norėjau žinoti.

Ar jis žaidžia ar ką?

"A-atsiprašau, aš nenorėjau pasakyti t-"

"Violet," jis atsistojo. Padariau tą patį ir laukiau jo paaiškinimo. "Tu tikrai šauni mergina, maloni ir graži." nusišypsojau jausdamasi laiminga, kad jis mano apie mane taip.

"B-bet aš nesu tau geras, nenoriu tavęs pakeisti ar įskaudinti. Tu esi verta, būti draugais su tavim yra pats geriausias dalykas nutikęs mano gyvenime. Ir jei mes susitikinėtume, aš viską sutrigdyčiau. Aš gailėsiuosi ir niekada neatleisiu sau, nes aš negaliu prarasti tavęs. Nesvarbu kaip skaudina nebūti leidžiamam daryti daugybę dalykų su tavim, tai yra tai ką aš turiu daryti, o ne gadinti... k-ką mes turėtumėm daryti." wow, tai nėra tai ką tikėjausi išgirsti.

Aš niekada nemaniau, kad kadanors girdėsiu ką nors gražaus, tačiau labai skausmingo. "Ačiū, jog esi atviras su manim."

"Tikiuosi, tai nepakeit-"

"Tai nieko nepakeitė." nusišypsojau ir stipriai apsikabinau jį, jis taip pat mane apsikabino labai stipriai, kad nenorėjo manęs paleisti. Galbūt jis teisus, aš gerbiu kiekvieną jo pasakytą žodį. Aš sukikenau. "žinai, mes labai panašūs."

"Mes esam." iš dalies buvau laiminga, kad žinau bent jau kaip jis jaučiausi, ir kas žino, galbūt ateityje mes turėsim šansą būti kartu.
Staiga Harry atsiduso. "A-ar galiu tavęs kai ko paklausti?"

"Žinoma, bet ko, Harry." jis sekundei mane gasdino, jis patraukė savo plaukus nuo kaktos ir paklausė manęs klausimo kuris pastatė mane ant ugnies.

"J-jei pakviesčiau Sarah kartu išeiti, ar būtum nusiminusi?"

Nieko blogiau negali būti.