Violet ;; h.s. ✓

Chapter five

Violet

"Sveiki, draugužiai!" Aš pamojavau Jay ir Elle, jie pažvelgė į mane ir nusišypsojo, bet tada jų akys nukrypo už manęs, kur stovėjo Harry. Elle's akys išsipūtė, o Jay pakėlė antakius.
"Tai Harry," pasakiau rodydama į jį. Jis nusišypsojo ir jie paspaudė rankas. Tai buvo keista, nes Elle kvailai šypsojosi man, bet Jay buvo sutrikęs. Koks šaunus pasisveikinimas.

"Labas, Harry, aš esu Elle, ir čia yra Jay." ji šyptelėjo jam. "Nagi, prisijunkit prie mūsų!" šyptelėjau Harry ir atsisėdau šalia Elle, jis atėjo ir atsisėdo šalia manęs.

"Taigi, apie ką kalbėjot?"

"oh, tiesiog apie kvailą mokyklą! Taigi, Harry, tu naujokas," Elle atsuko savo dėmesį į Harry ir aš sukikenau.

Oh, Harry, užuojauta tau. Pažvelgiau į Jay, jis juokėsi. Pakėliau antakius ir jis pasiėmė savo telefoną. Jaučiu, kaip mano telefonas po kelių sekundžių suvibruoja ir tada pažvelgiau į gautą žinutę iš jo.

Gauta žinutė iš: Jay

Aš užjaučiu jį dabar XP

Sukikenau, atrodo ne aš viena taip maniau. Tiesiog Elle klaus jo daug klausimų ir šiektiek paflirtuos, bandydama jį pažinti. Bet ji miela ir nesikandžioja. Pažvelgiau į Jay ir palinksėjau, tuomet pažiūrėjau į Harry. Jis atsakinėjo į klausimus kaip per interviu, tuomet pažvelgė į mane ir mandagiai nusišypsojo. Nusišypsojau atgal ir pažiūrėjau į savo rankas.

Džiaugiuosi, kad galiu padėti jam, žinau, jog jis jaučiasi lyg neturėtų draugų. Jaučiau tai savo pirmas dvi savaites ir tai buvo tikrai blogai, taigi, dabar jis nėra vienišas ir turi mus. Dabar jis yra narys mūsų mažos grupės.

Po dviejų savaičių.

Atsidusau atrėmusi nugarą į medį ir žaidžiau su savo plaukais. Galvojau apie dailės projektą, reikia nupiešti bet ką kas man patinka spalvoto. Kartais sunku, kai galvoji ką nupiešti kas tau patinka, nes man patinka daugybė dalykų, bet tuo pačiu metu mano mintys tuščios, visai kaip mano piešimo lapas.

"Ką aš turėčiau nupiešti? Hm, galvok Violet-"

"Wow, d-dabar tu kalbi su savimi?" aš vos negavau širdies smūgio, kai išgirdau pažįstamą balsą už savęs. Harry sukikeno ir aš nusijuokiau iš savęs. "Atsiprašau."

"Viskas gerai. Ir, taip, aš kalbu su savimi." per šias dvi savaites su Harry suartėjome, taip pat susitinkam su Jay ir Elle. Mes buvo maža uždara grupė, ir mes leidom gerai laiką dienomis ir naktimis.

Bet Harry artesnis su manim, nes mes abu dievinam piešimą, bet, žinoma, niekada nemačiau jo piešinių, ir jis niekada nematė manųjų. Keista, tiesa? Mums, taip nėra, mums tai gerai. Spėju, mes turim daug bendro, ir mes mėgstam viską laikyti paslaptyje.

"Kodėl?" Jis paklausė atsisėsdamas šalia manęs ant žolės. Nežinau kaip jis rado mane, bet parkas nėra toli nuo mūsų namu, ir esu tikra mano mama pasakė jam kur esu.

"Nes aš nežinau ką nupiešti projektui."

"P-piešk tai, kas įkvepia tave." Jis paprastai nurodė, jis šiek tiek nustojo mikčioti, kai jis kalba su manimi, tai aš pastebėjau, ir kažkaip vertė mane jaustis išskirtine. "Arba k-kuo norėtum būti." sukrizenau dėl to, ką jis pasakė, nes tai priminė kai ką. Jis sutrikęs pakėlė antakius ir paklausė, "Ką?"

"Tiesiog juokingas dalykas, kurį prisiminiau." atsakiau į jo klausimą ir jis nusišypsojo, "Nieko svarbaus, tai kvaila."

"P-pasakyk man."

"Kai buvau maža, visada norėjau būti balerina," nusišypsojau dėl savo kvailos svajonės. "Matai, tai kvaila." atsidusau, o jis papurtė galvą.

"Visai ne, t-tai miela." Jis pasakė, pažiūrėjau į jį ir kai jo akys sutiko manas, jaučiau kai viskas sustingsta aplink mane. Nutraukiau žvilgsnį pažvelgdama į tuščią lapą ir žinodama ką aš piešiu dabar, tai jo dėka.

"Manau, kad žinau, ką piešiu." prakalbau nutraukdama tylą ir pažvelgdama į jį, jis palinksėjo galvą pritardamas.

"M-manau, kad aš taip pat žinau." norėjau paklausti klausimo, kuris mano galvoje nuo pat tos akimirkos, kai susitikom, bet bijojau paklausti. "K-ką nori pasakyti?" Pakėliau antakius, kaip jis po velnių žino, kad noriu jo kažko paklausti?

"Kaip tu... žinai?" paklausiau šokiruota, jis nusijuokė.

"Tai akivaizdu."

"Kodėl tu visada mikčioji? T-turiu omeny, tu neprivalau atsakyti, aš suprantu. Atsi-" jis sukikeno, nes dabar aš buvau ta, kuri nervinosi ir mikčiojo. Nenoriu jo įskaudinti ar pasakyti kažką dėl ko gailėtųsi.

"Aš mikčioju, kai j-jaudinuosi, arba tarp žmonių, kuriais ne-nepasitikiu," aš palinksėjau ir jis atsiduso. "Ir dėl to, nes aš nekalbu daug. Tai prasidėjo nuo mažens.

"Pastebėjau." palinksėjau, bet tada į mano galvą atėjo viena mintis. "Palauk sekundę," išsišiepiau Harry ir pamačiau smalsumą jo akyse.

"Taip pat pastebėjau, kad pradėjai kalbėti normaliai." pasakiau šypsodamasi, jis nusijuokė.

"T-taip, nes aš tavimi pasitikiu, Violet."