Violet ;; h.s. ✓

Chapter twenty eight

Violet

"Aš sakiau tai prieš tai, tu neturi stengtis, kad sužavėtum mane, Violet." jis pasakė, kai atsitraukė. "T-tu kitokia."

"Ar tas išskirtinumas gerai?" paklausiau, jis sukikeno.

"Žinoma."

"Kas mes dabar? Draugai ar kas?" jis susiraukė ir neatsakė. Taigi, štai kaip mano vakaras ėjo po bučinio, nelaimingai ir apmaudžiai.

"A-aš nežinau."

"Harry, kodėl tu bijai?"

"Aš nebijau." jis nusisuko, kad nueitų nuo manęs, bet pagavau jo riešą prieš jam pradedant eiti.

"Tuomet kas tu?" pradėjau pykti, jis negali pabučiuoti manęs ir tada elgtis kaip draugas. "Žaidėjas?" jo akys išsiplėtė ir jis papurtė galvą.

"Ne, ne. Žinoma ne." jis atsiduso.

"Tuomet kodėl tu pabučiuoji mane ir tuomet pabėgi?"

"Tai sudėtinga."

"Ne, tu painioji mane." šį kartą aš atsidusau.

Jis bijojo man atverti savo jausmus, pasakyti man tiesą, padėti man netikėti, kad jis nėra geras man. Nežinau kodėl jis toks paslaptingas. Nenorėjau jo toliau spausti, nes pradėjau pasiduoti.

Padariau viską ką galėjau. Apsirengiau bandydama sudaryti jam įspūdį, pakeičiau savo asmenybę ir pasitikėjau juo. Bet atrodo, kad jis bus toks amžinai, ir mes visada liksim 'tik draugais'. 'Tik draugais'.

"Viole-"

"Noriu grįžti, prašau." nutraukiau jį prieš jam ką nors pasakius, tai nebuvo taip kaip planavau. Per blogai, aš negavau savo laimingos pabaigos, bet supratau, kad ji neegzistuoja.

"Wow, visa tai atsitiko."

"Taip." pasakiau linksėdama galva Ellei.

"Pabučiuoti ir bėgti? Turiu omeny, nagi!" papasakojau jai viską, apie mano jausmus Harry, ir kuomet mes pasibučiavom. Viską. Viską.

"Na... Aš apgailestauju." palinksėjau šiek tiek šypsodamasi. Buvau liūdna, netgi atsikėliau vėlai, nes naktį negalėjau užmigti. "Ar tau viskas gerai, Violet?"

"Viskas gerai, ačiū."

"Merginos, ar girdėjot naujienas," Jay atėjo iš kažkur išsišiepęs.

"Ne."

"Kokias naujienas?" sutrikusi paklausiau. Kas tai yra, jog tai verčia Jay jaudintis?

"Sarah pasikvietė išeiti Harry, ar galit patikėt?"

"Ką?" Elle sušuko. "Kaip? Kada?!" Jay buvo sutrikęs dėl Elle's elgesio. Ji pyko, bet ji neturėjo. Turiu omeny, tai jo gyvenimas ir jo pasirinkimas sakyti taip ar ne, mes tik draugai.

"Kas negerai?" paklausė Jay. Papurčiau galvą.

"Nieko, Elle tiesiog nustebinta." mes pradėjom tyloje valgyti, tuomet aš tą tylą nutraukiau. "Ką jis pasakė?"

"Nežinau, bet mano draugai pamokoje sakė, jog jis sutiko." žinoma, jis turėtų. Turiu omeny, kam nepatiktų, kai mergina išsikviečia jį - nors tai visai kas kitą - ji graži ir geresnė už.. mane. Kodėl, po velnių, jis turėtų pasakyti ne?

Jay išėjo, o Elle sėdėjo žiūrėdama į mane, kuomet aš valgiau savo pietus tyloje. Ne liūdna ar laiminga, tiesiog nustebinta.

"Ar tau viskas gerai?"

"Niekada nebuvo geriau." atsistojau ir išmečiau likučius nuo maisto, daugiau nesijausdama alkana. Pradėjau tikėti Jay ir jo kalbomis, kad galbūt Harry nėra geras man. Galbūt jis buvo teisus visą laiką.

"Vio, palauk!" pašaukė Vio bėgdama po manęs. "Ar turi šiam vakarui planų?"

"Ne, tik namų darbus." ji išsišiepė. "Kodėl klausi?"

"Nes turiu mums planų."

"Taigi, kodėl tu vis stovi šalia lango ir nieko nedarai, tik žiūri į nieką?" sutrikusi paklausiau Elle. Ji vis žiūrėjo ir kartojo 'oh, ar gali tiesiog palaukti', 'tu padėkosi man vėliau' arba 'bus smagu'. Aš tiesiog nesupratau nieko.

"Elle, pasakyk man kas vyksta arba nusileisiu laiptais."

"Dieve, tu tokia erzinanti, Violet."

"Ačiū! Dabar pasakyk man." sukryžiavau rankas ir laukiau, kol ji prakalbės.

"Matai šį langą?"

"Taip." atsidusau. "Harry kambario langas. Kas blogai su juo?"

"Nieko, mes tiesiog stebėsim jį."

"Kodėl?" paklausiau labai sutrikusi.

"Tiesiog palauk." ji pasakė vėl. Sukriokiau. Po kiek laiko, jo kambarys aptemo ir jis išėjo iš savo kambario į mašiną ir išvažiavo. Aš tikrai nesupratau kodėl mes jį stebėjom, bet nusprendžiau daryti tai.

"Gerai, pasiruošusi didelėms linksmybėms?"

"Huh? Ką turi omenyje? Nors viskas ką tu sugalvoji, yra nelaimės." ji nusijuokė patraukdama savo blondiniškus plaukus ir pavartė savo mėlynas akis.

"Ir žinai ką?"

"Paprasta. Tavo velnioniškas žvilgsnis viską pasako." nusišypsojau jai, ji atidarė mano langą ir užlipo ant stogo. Mano akys išsprogo.

"Ką po velnių tu darai?" paklausiau panikuodama.

"Vio, mano meile, jei Harry nekalbės ir nepasakys ką jis jaučia, tuomet mes pačios turėtumėm išsiaiškinti."

"Kaip?"

"Įsibraudamos į jo kambarį"

O ne.