Violet ;; h.s. ✓

Chapter twelve

Violet

"Norėjai kažko, Harry?"

"N-norėjau tau kai ką parodyti." jis pasakė. Jis nervinosi ir jaudinosi vienu metu.

"Žinoma, aš laisva."

"Gerai, eik su manim." jis pasakė duodamas savo ranką. Žiūrėjau į jo rankas sekundę, tuomet mano akys sutiko jo.

Ar jis rimtai?

Ne tai, kad aš prieštarauju, bet ar jis ruošiasi laikyti mano ranką?

"A-atsiprašau, tai tiesiog-" nutraukiau jį pasiimdama jo ranką į savo. Neklausk manęs kodėl aš tai padariau, ar ką aš maniau, bet jaučiausi teisinga. Nors stebiuosi... Kodėl jis nori laikyti mano ranką?

Nustūmiau tą mintį šalin ir nusišypsojau jam. "Nusivesk mane bet kur, kur nori."

"A-ar tu gera bėgikė?"

"Ką?" Paklausiau kikendama ir, jaudinamasi, galiu pridėti.

"Klausiau, ar esi gera bėgikė?"

"Spėju? Kodėl klausi?"

"Nustok klausinėjusi ir bėk su manim." jis išsišiepė ir palinksėjo. Palinksėjau atgal kikendama ir mes pradėjom bėgti.

Harry ir aš laikėm rankas, bėgom ir šypsojomės kaip idiotai tuo pačiu metu. Jis vedėsi mane kažkur... Tai kaip staigmena, jis nesakė kur mes einam.

Manau, jog diena gerėja.

Mes nustojom bėgti ir Harry vistiek stipriai laikė mano ranką, pastebėjau, jog buvome vietoje kuri atrodė kaip miškas. Tai buvo gražu.

"M-mes eisim šiek tiek nuo čia, gerai?" Jis paklausė bandydamas atgauti kvapą po bėgimo.

"Žinoma."

Tyla dabar buvo mūsų draugė po to kai pradėjom eiti. Šypsojausi sau jausdamasi laiminga, bet šiek tiek liūdna, nes jaučiau kai Harry patraukia ranką. Jaučiu šaltį savo rankose.

"Taigi... Kaip tavo diena iki šiol?" jis paklausė nutraukdamas tylą, žiūrėdamas į dangų. Jau pradėjo temti, bet man nerūpi. Atsidusau.

"Ji gerėja. Man buvo nuobodu." jis pažiūrėjo atgal į mane ir nusišypsojo.

"Gerai."

"O tu? Kaip praėjo tavo diena?" Paklausiau.

"P-puikiai." jis pasakė susiraukęs.

Nežinau kodėl šiomis Harry buvo liūdnas ir tylus. Kažkas įkyrėjo jam, nes galiu pastebėti tai. Ir be to sakydamas 'puikai', jis melavo.

"Ar viskas gerai?" Jis netikrai nusišypsojo ir palinksėjo.

"T-taip, tiesiog daugybę minčių mano galvoje."

"Prieštarautum pasidalinti?" Paklausiau šypsodamasi, jis papurtė galvą.

"Nieko didelio."

"Ką gi, aš čia. Visada, gali kalbėti kada tik nori." jis nusišypsojo tikra šypsena ir tuomet atsiduso.

"Aš pavargęs nuo mikčiojimo." jis pasakė. Jaučiausi liūdna ir norėjau padėti jam.

"Kodėl nepasiėmi pamokų?"

"A-aš bandžiau tai prieš tai ir tai neveikė."

"Viskas bus gerai, Harry." tai buvo paskutinis pasakytas dalykas. Nenorėjau sugadinti mūsų nakties.

Vaikščiojimas dideliame miške su Harry, po mažomis žvaigždėmis, iš tiesų labai gražu. Mėgaujuosi ta patogia tyla ir gamta. Tai nenuobodu, tai nuostabu. Nors aš vis dar stebiuosi kodėl mes čia.

"M-mes čia!" Harry parodė pirštu į gražų namelį medyje.

"Wow." pasakiau kuomet mano akys išsiplėtė. Aš nustebinta.

"Girdėjau tave kalbančią a-apie namelį medyje, taigi, suradau jį prieš tris dienas, kuomet bėgiojau. Tai g-galėtų būti tavo." jis sumikčiojo. Tai miela- stabdyk save, Violet.

Ir tai yra tai, ką primenu sau visą laiką.

Vistiek, jis prisimena šį kvailą dalyką apie kurį kalbėjau praeitą savaitę su Jay, tai labai miela iš jo pusės.

Kai aš jam nieko nepasakiau atgal, jis pradėjo bijoti. "a-ar nori išeit-

"Ne."

"Ar tau tai patinka t-tuomet?"

"Labai, Harry." jis nusišypsojo rodydamas savo duobutes. "Ačiū."

Tai buvo senas, mažas gražus namelis medyje, su mažom durim ir langu. Pamačiau gitarą, kai su Harry įėjom į vidų. Aš nustebinta vėl.

Šiandiena pilna staigmenų.

"Harry," pasakiau atkreipdama jo dėmesį, jis atsisuko. "kas tai?"

"M-mano gitara. Aš atsinešiau ją praeitą kartą, kai buvau čia." pasakė šypsodamasis. "Ir tu, tu sakei norėjai išmokti groti, taigi... ar esi pasiruošuosi pirmai p-pamokai?"

Aš išsišiepiau turėdama galvoje kitą planą.

"Su viena sąlyga."

"Ir kas tai?"

"Duosiu tau kai ką grįžtant namo, Harry." sustojau ir jis sutrikęs pažiūrėjo į mane.

"D-duosi man ką?"

"Aš bandysiu tau padėti nustoti mikčioti."