Violet ;; h.s. ✓

Chapter thirty four

Violet

"Ir štai kaip princesė užtekėjo už princo." nusišypsojau mieguistai mažai mergaitei, o ji nusišypsojo atgal.

"Dar viena, prašau!" ji suverkšleno, o aš sukikenau.

"Aš jau tau sakiau, laikas miegoti."

"Bet- Harry!" ji pasakė džiugsmingai žiūrėdama už manęs. Atsisukau, kad pamatyčiau Harry, jis stovėjo prie durų rodydamas savo mielą - turiu omeny duobuotą šypseną. "Papasakok man istoriją, prašau!" ji kankino jį ir jos mielos šuniuko akytės šį kartą laimėjo.

Jis sukikeno ir atėjo už manęs, atsistojau, o jis atsisėdo šalia jos užimdamas mano vietą. Ėjau per duris, o jis pradėjo jai pasakoti istoriją.

"Ką gi, tai apie merginą ir vaikiną, kuris...mikčiojo." jis pasakė, o aš sustabdžiau žingsnius. Ką jis nori jai papasakoti?

Aš atsisukau, o jis gavo jos dėmesį. "Ką tai reiškia, Garbaniau?"

"Tai reiškiasi, kad jis negali gerai kalbėti... Ir jis persikraustė į naujus namus Londone, su savo mama, kurią jis dievina." jis nusišypsojo, tuomet tęsė. "Jis su niekuo nesikalbėjo, bet tai pasikeitė, kai jis sutiko merginą."

"Ar ji graži?"

"Labai."

"Kaip princesė?" ji nutraukė jį vėl, o jis palinksėjo.

"Iš tiesų, gražesnė už princesę."

"Ji išmokė jį kaip kalbėti, pasitikėti ir... vėl mylėti." mano akys išsipūtė. Meilė? Ką tai turėtų reiškti?

"Bet jis bijojo būti įskaudintas vėl." įskaudintas vėl? Apie ką jis, po velnių, kalba? "Bet jis galvojo apie pabėgimą nuo jos, pasaulio-"

"Kodėl?" ji paklausė susiraukdama.

"Jis norėjo apsaugoti save. Jis b-buvo savanaudis." jis atsiduso. "Bet jis suprato, kad bėgimas nėra atsakymas, dabar viskas ko jis nori, kad ji jam atleistų ir... kad duotų jam šansą, nes ji yra viskas ką jis turi, ir ji pakeitė jį g-geriausiai, privertė mane normaliai kalbėti, pasitikėti žmonėmis ir vėl gyventi." jis nustojo ir nusišypsojo miegančiai mergaitei, kuri gulėjo lovoje šalia jo.

"Ji mano gyvenimas, Sara." jis pasakė prieš pabučiuodamas jos kaktą. Aš nulipau žemyn ir atsisėdau ant sofos šokiruota.

Ar jis kalbėjo apie... mus?

Ar aš pakeičiau jo gyvenimą? Jis buvo tas, kuris pakeitė mano gyvenimą, privertė ištirti naujus dalykus ir pajausti naujus dalykus, kurių niekada prieš tai nejaučiau.

Išgirdau jo žingsnius ant laiptų ir aš atsistojau rinkdama Saros žaislus, kurių buvo pilna ant grindų. Paėmiau jos žaislų dėžę ir pradėjau dėti žaislus ten.

"Oh." Harry atėjo šalia manęs, pasilenkė ir rinkdamas Saros žaislus, dėjo juos į dėžę. "L-leisk man tau padėti."

"Oh, tau nereikia to daryti." pasakiau šypsodamasi, bet jis vis tiek neklausė. Kai mes baigėm, atsidusau ir mes atsistojom. "Ačiū." jis nusišypsojo.

"Už ką?"

"Už viską." sušnabždėjau, o jis nusišypsojo plačiau. "Turiu omeny, kad padėjai man šiandien, buvo... linksma." pasakiau šį kartą garsiau ir jis sekundei susiraukė.

"Atsiprašau."

"Už ką?"

"Viską?" buvau sutrikusi ir jis tai pastebėjo. "Atsiprašau, kad žaidžiau su tavo jausmais, nors kiekvienas žodis buvo tiesa ir aš niekada nenorėjau įskaudinti tavęs, a-ar priversti tave nekęsti manęs-"

"Aš ne nekenčiu tavęs ir niekada nepradėsiu to daryti." nutraukiau jį. Kaip jis galėtų galvoti taip? Aš niekada nejausiu neapykantos jam, manau aš turėčiau- ne, esu tikra, kad aš priklausoma nuo jo. Kaip narkotikas, ir aš prisirišusi prie jo.

"Malonu žinoti tai." jis pasakė kikendamas, nusišypsojau jam.

"Ar galiu tavęs kai ko paklausti?" jis palinksėjo. "Ar ta istorija, kurią pasakojai Sarai buvo...tikra?"

"Tu girdėjai." palinksėjau žiūrėdama į savo rankas.

"Aš galiu paaiškinti."

"Aš klausausi tavęs, Harry." atsisėdau ant sofos ir patapšnojau šalia savęs, kad jis atsisėstų. "Kalbėk."

"Prieš man čia atsikraustant, turėjau merginą." galiu pamatyti link kur visa tai linksta.

Ji buvo įskaudinta jos. Štai kodėl jis negali atsiverti kam nors ir judėti toliau. Manau, jog ji sudaužė jo širdį. Jis pažiūrėjo į savo rankas ir atsiduso.

"Aš labai ją mylėjau, mes susitikinėjom dvejus metus." jis nusišypsojo. "Ji buvo labai graži ir maloni, ji buvo mano viskas. Bet tuomet, vieną dieną ji išsiskyrė su manim.

"Kodėl?" susiraukiau, o jis nežiūrėjo į mane visą šį laiką.

"Ji sakė, kad ji nekenčia, kai aš mikčioju." jis pasakė ir galiu pasakyti iš jo balso, kad jis laiko ašaras. Aš jau norėjau jį apsikabinti.

"Aš labai apgailestauju."

"Bet buvau tikras, kad tai ne priežastis. Turiu omeny, kaip tu gali nekęsti kažko pas kažką, p-po to kai praleidai su jais tiek daug laiko." tiesa, turiu omeny, man patinka, kai jis kalba ir daro viską. Tai tiesiog dalis to kas jis yra.

"Tuomet ji iš dalies... dingo." susiraukiau. "Nemačiau jos mokykoje ar kur nors kitur. Ji netgi neatsakė į mano skambučius ar žinutes. Aš išsigandau ir nuėjau į jos namus, jos taip pat čia nebuvo ir jos tėvai neleido man įeiti ar net pamatyti ją.

"Ar ji užblokavo tave?" jis palinksėjo. "Bet kur ji buvo? Tu sakei, kad niekur jos nebuvo."

"Ligoninėje." mano akys išsipūtė, buvau šoke.

"Ką? Kodėl? Ar ji pateko į ava-"

"Ji sirgo vėžiu." dabar buvau dar labiau šokiruota. Norėjau verkti. "Ji užblokavo mane, nes ji žinojo, kad ji mirs, ir ji žinojo kad aš ją labai mylėjau, kad galėčiau jai atiduoti savo gyvenimą. J-ji manė, kad j-jei man pasakys, ji palaužtų mane." jis atsiduso.

Dabar aš žinau, kodėl jis išsigandęs.

"Kai sužinojau, pasakiau jai, kad a-aš niekada jos nepaliksiu ir kad ji pereis tai. Bet.. aš buvau neteisus." jis pakėlė akis į mane, jo akys buvo raudonos.

Kai uždėjau savo ranką ant jo skruosto paglostydama jį, pajaučiau lėtai riedančias ašaras, kai jis užmerkė akis ir atsirėmė į mano ranką. Jaučiau karštas bėgančias ašaras ant skruostų taip pat.

Jaučiau jo skausmą ir aš nekenčiau to.

Jis atsimerkė ir giliai įkvėpė. "Ji mirė."