Violet ;; h.s. ✓

Chapter six

Violet

Nusišypsojau jam ir tada nusukau žvilgsnį, jaučiuosi tikrai labai laiminga. Jaučiuosi ypatinga, jis pasitiki manimi. Tai man reiškia daug, aš niekada dar taip nesijaučiau. Sunku pasitikėti kažkuo per tokį trumpą laiką, ir jo pasitikėjimas manimi verčia jį jaustis patogiai kalbėti apie bet ką.

Vėl pažvelgiau į jį ir atsidusau, "Tai reiškia daug, Harry. Ačiū," pasakiau nutraukdama trumpą tylą kuria dalinomės prieš kelias akimirkas. "Aš tavimi taip pat pasitikiu." jis išsišiepė.

"R-reiškia daug," pasakė prisislinkdamas arčiau manęs. "Taigi, ar tu dabar pieši?" pažvelgiau į lapą ir tuomet į jį. Turiu geresnę mintį.

"Ką gi, kodėl mums nepažinus vienas kito geriau?" pasiūliau.

"Gera mintis." jis pritarė. Nusišypsojau ir tuomet jis parodė pirštu į mane. "T-tu pirma."

"Gerai, um, ką norėtum sužinoti apie mane?"

"Viską." jis pasakė. Pažvelgiau į savo rankas bandydama sugalvoi ką pasakyti. Nenoriu būti nuobodi ar atrodyti kvailai, noriu būti įdomi. Problema ta, jog nėra nieko įdomaus apie mane. "V-violet?"

"Hm?" pažvelgiau į jį, jis atrodė išsigandęs. Išėjau iš zonos ir užtraukau per ilgai, kad atsakyčiau jam. "Atsiprašau, aš galvojau.

"A-aš maniau, kad pasakiau kažką blo-"

"Ne, tu nepasakei." atsakiau nuramindama jį. "Gerai, na ir štai! Mano vardas Violet James, aš tiesiog nuobodi mergina mėgstanti meną. Praleidžiu daug savo laiko piešdama, skaitydama arba klausydama muzikos. Gyvenu su savo žavinga mana ir turiu tris draugus; Elle, Jay ir... Harry." baigiau kalbėti su šypsena. Jis nusijuokė dėl paskutinės dalies ir jo juokas privertė mane šypsotis plačiau.

"Š-šaunu, ar turi a-augintinių?"

"Geras klausimas, bet ne. Neturiu nei vieno," pasakiau ir jis palinksėjo. "Bet turėjau auksinę žuvelę, kai buvau trijų. Buvau labai liūdna, kai ji mirė. Aš jį pavadinau Max , ir taip, tai kvaila." jis pratrūko juoku, o aš paslėpiau svo veidą rankuose šypsodamasi ir jausdami šiek tiek nepatogiai.

"A-atsiprašau." pasakė bandydamas nustoti juoktis, bet vistiek kikendamas. Jis labai mielas, ir tos duobutės daro jį dar mielesniu

"Na, dabar papasakok apie save," pasakiau, kai jam pavyko nustoti juoktis.

"A-aš Harry Edward Styles. Gyvenu su savo mama, ir a-aš moku piešti." pakėliau antakius žiūrėdama į jį.

"Tai viskas? Nagi!" pasakiau žaismingai pastumdama jo petį. "Esu tikra, jog yra dalykų, kuriais norėtum pasidalinti. Pavyzdžiui.. Kokio stiliaus muzikos klausaisi? Ar-ar groji kokiu nors instrumentu? Daugiau talentų?"

"Mėgstu k-klausytis senos muzikos moku g-groti gitara." palinksėjau sužavėta.

"Aš visada norėjau išmokti groti gitara." pasakiau.

"Aš galiu i-išmokinti tave," jis pasakė šypsodamasis

"J-jei tu nori?"

"Aš priimsiu šį pasiūlymą, Styles." atsakiau taip pat šypsodamasi, o jis sukikeno.

"Ar galiu tavęs k-kai ko paklausti?" jis pasakė ir aš jam palinksėjau, jog klaustų. "K-kur tavo tėtis?" aš susiraukiau, kai jis to paklausė. Harry tai pastebėjo ir ėmė pulti į paniką ir ėmė gailėtis dėl užduoto klausimo.

"A-atsiprašau, kad paklausiau-"

"Jis mirė." pasakiau žaizdama su savo pirštais kaip vaikas, man nieko tokio jį minėti. Aš tik jo pasiilgau.

Staiga pajaučiau, kai mano kūna apsiveja rankos, tuomet pastebėjau, kad Harry mane apkabino. "Aš labai a-apgailestauju." aš taip pat apvijau savo rankas aplink jį, apkabindama jį atgal. Jaučiuosi gerai ir šiltai jo rankose.

Mes buvom apsikabinę trumpam ilgiau, ir tada aš atsitraukiau šypsodamasi, o jis nusišypsojo man atgal. "Manau, kad turėtumėm eiti, jau temsta." prakalbau po trumpos tylos.

"Taip, eime." pasakė atsistodamas. Aš atsistojau po jo ir susirinkau savo daiktus. "Violet?" pažvelgiau į jį laukdama ką jis pasakys.

"Taip, Harry," pasakiau galvodama apie ką jis galvoja. Tu niekada negali perskaityti jo minčių ar žinoti, ką jis toliau pasakys. Man patinka tai. Man patinka, kad jis yra paslaptingas.

"Tiesiog žinok, kad aš v-visada esu čia dėl tavęs."