Violet ;; h.s. ✓

Chapter thirty

Violet

"Žiūrėk, aš galiu paaiškinti-"

"K-kodėl?"

"Ką?" paklausiau sutrikusi ir jausdamasi gėdingai dėl savęs. Jis atrodė liūdnas ir įskaudintas, bet kodėl? Ar jis man nenorėjo man parodyti tų piešinių?

"Kodėl tu įsibrovei į mano kambarį?" jis pažvelgė į grindis. "T-tu neturėjai pamatyti tų piešinių."

"Aš labai labai atsiprašau." pasakiau žiūrėdama į savo rankas. Jis pažvelgė į mane, o tada atsiduso, jis atsisėdo ant lovos su liūdna šypsena.

"Esu tikras, kad dabar manai, jog esu persekiotojas arba š-šiurpus žmogus." jis pasakė. "Nesutinku." papurčiau galvą.

Tai keista, ir jausmas yra... kitoks. Nežinau kaip jaustis, tu esi piešiama ir tai keistas jausmas. Bet gražu. Visada galvojau, kaip jausčiausi, jei kažkas ką aš piešiu, pieštų mane.

"Ne, ne." nuėjau ir atsisėdau šalia jo ant jo lovos. "Nesakyk to."

"Tai tiesa."

"Ne, tai netiesa, Harry." uždėjau savo ranką ant jo. Jis pažiūrėjo į ją, tuomet į mano akis. Nusišypsojau. "Ačiū už tuos nuostabius piešinius. Jie gražūs, nors ir neatidžiai pažiūrėjau į juos." jis sukikeno.

"Aš bijojau, taigi, laukiau kol kada nors parodysi savo darbus, kai pakankamai manimi pasitikėsi-"

"Aš pasitikiu tavimi," jis nutraukė mane. "Labiau, nei pasitikiu savimi, Violet." jis nusišypsojo ir tuomet tyla įsivyravo tarp mūsų.

"Ką gi, turėčiau eiti jau." atsistojau, o jis susiraukė.

"P-pasilik." ji sumikčiojo.

"Aš negaliu, atsiprašau-"

"Parodysiu savo piešinius. Juos visus."

"Tau nereikia to daryti, Harry."

"Bet aš noriu." jis pasakė, o tuomet nusišypsojo. "Tik su viena sąlyga." nusišypsojau.

"Ir kas tai?"

"Tu parodysi man savo piešinius taip pat."

"Žinoma."

"Aš nupiešiau tai, kai buvau septynių." jis nusijuokė. "Tai užknisa." sukikenau.

"Ne. Tai labai gerai kaip septynių metų berniukui."

"Taip taip."

"Kas tai?"

"Mano senelis." jis nusišypsojo laikydamas portretą. "Nupiešiau jį, kai jis mirė. Aš labai jį myliu." nusišypsojau jam.

"Tai labai miela." pasakiau. Tai labai miela, kad jis piešia žmones, kuriuos jis myli ar jį įkvepia. "Aš taip pat nupiešiau savo tėtį." jis nusišypsojo. Jis laikė savo gražius ir nuostabius piešinius, tuomet jis nutraukė tylą.

"Ar galiu tavęs kai ko paklausti?"

"Žinoma." pakėliau akis į jį.

"Ką jūs čia darėt?" pažiūrėjau į savo rankas, kad paslėpčiau, jog raudonuoju, o jis išsišiepė. "Dievinu, kai tu išrausti." jaučiau didesnį karštį skruostuose. Aš sukosėjau ir neatsakiau.

"Gerai... Paklauskim ko nors kito. P-pavyzdžiui, kieno tai buvo idėja?" buvau pradėjusi atsakyti, bet jis mane nutraukė. "Palauk, neatsakyk. Tai akivaizdu, Elle." palinksėjau ir tuomet abu nusijuokėm.

Tuomet prisiminiau kai ką.
"Harry, ar neturėtum dabar būti pasimatyme su Sarah?" paklausiau šokiruota. Kodėl jis grįžo?

"Taip, bet atšaukiau tai paskutinę minutę." aš pasijaučiau... laiminga? Žinau, aš savanaudė, bet negali manęs kaltinti. Aš normali mergina, aš pavydžiu ir pasavanaudžiauju.

"Kodėl?" jis sukikeno. "Kas juokingo?" paklausiau šypsodamasi ir žavėdamasi jo juoku.

"A-ar tai neakivaizdu, Violet." jis pasakė šiek tiek palenkdamas galvą arčiau. "Tai dėl... tavęs."

"Manęs."

"Taip." jis pažvelgė į mano lūpas, tuomet akis prašydamas leidimo.

"Tu žinai, kad negali žaisti su manim, Harry." jis susiraukė ir atsitraukė.

"K-ką turi omeny?" Jis sutrikęs sumikčiojo.

"Aš... A-aš jaučiuosi, lyg tu žaidi su manim. Turiu omeny, tu pabučiuoji mane ir tada išeini su Sarah, ir aš esu sutrikusi." atsistojau. "Harry, ką tu jauti man?"

Jis neatsakė, bet buvo išsišiepęs. Tai vertė mane būti dar labiau sutrikusia, nei buvau prieš tai. "Tu sakei, jog nesusitikinėji ir esu tavo arčiausia draugė, tuomet tu pabučiuoji mane vėl. Ne tai, jog prieštarauju, bet -"

Jis nutildė mane uždėdamas savo lūpas ant manųjų. Nenorėjau to atstumti, nes aš nemelavau, aš neprieštarauju turėdama jo lūpas ant manųjų.

Atrodo, jog esi danguje. Tai saldu ir švelnu, bet šiek tiek šiurkštu ir karšta. Kai mes atsitraukėm, ką jis pasakė privertė mano išpūsti akis. "Man tu labai labai patinki, Violet James."

Jis šypsojosi man, o tuomet pabučiavo į skruostą. "Ką tu jauti man?" jis pasakė jaudindamasis. Nusišypsojau.

"Man tu taip pat labai labai patinki, Harry Styles." jis sukrizeno ir pabučiavo mane vėl.