Violet ;; h.s. ✓

Chapter thirty two

Violet

"Violet, meilute! Kelkis!" atsimerkiau ir pamačiau man besišypsančią mamą, ji kratė mane, kad pasikelčiau. Aš pasitryniau akis ir netikrai nusišypsojau.

"Tu vėluosi į mokyklą, kelkis."

"Aš atsikėliau, mam."

"Gerai! Pasiruošk, nes kai kas tavęs laukia apačioje." pasakė mama ir aš sutrikau. Kas po velnių tai?

"Kas lauk-" prieš man paklausant jos, ji išbėgo per duris. Sukriokiau ir atsikėliau. Pasiruošiau ir visiškai nelaukiau mokyklos.

Nusileidau žemyn ir nieko nemačiau svetainėje. Išgirdau mamos juoką iš virtuvės.

"Oh, Harry, koks tu džentelmenas."

"Ačiū." įėjau lėtai į virtuvę ir mama pažiūrėjusi į mane nusišypsojo.

"Labas rytas, brangioji!" Harry atsisuko su miela šypsena rodymas savo duobutes. Oh, nustok, Violet. Turiu susilaikyti, jis negali laimėti šio žaidimo.

"L-labas rytas, Vio." jis pasakė atsistodamas. Jis nusišypsojo man, lyg nieko nenutiko, bet aš nesišypsojau. Aš pykau.

Kaip jis gali apsimesti lyg nieko nenutiko ir kad viskas gerai, kai taip nėra?

"Harry čia, kad nuvežtų tave į mokyklą, nes aš eisiu anksti į darbą." o dieve.

"Taigi, m-mes nenori v-vėluoti. Eime!" jis pasakė džiaugsmingai. Wow, mano rytas pilnas staigmenų.

Mes abu išėjom pro duris ir man buvo įdomu, kas atsitiks toliau. Turiu blogą jausmą, aš visada norėjau būti su juo ir praleisti daug savo laiko su juo.

Bet dabar aš noriu tik pasitraukti. Ne vien nuo jo, bet nuo visų. Aš daugiau niekuo nepasitikiu.

Jis man atidarė keleivio dureles ir aš sumurmėjau 'ačiū', bei įsėdau. Jis atsisėdo ir pradėjo važiuoti.

Visko ko dabar noriu, yra: atsirasti mokykloj, pabaigti savo dieną ir atsirasti savo mylimoje lovoje. Tai buvo mirtina tyla tarp mūsų ir Harry švelni ranka perbraukė per mano.

Patraukiau ją šalin ir pažiūrėjau pro langą nesakydama nei žodžio. Jis nutraukė tylą atsikosėdamas, kad atkreiptų mano dėmesį.

"Kaip tavo rytas iki šiol?" jis nutraukė tylą vėl. Pavarčiau akis ir vis tiek neatsakiau.

"P-prašau, pasakyk ką nors." jis atsiduso ir susiraukė.

Staiga mašina sustojo ir jis pastatė ją į šalį. "Aš labai-"

"Neatsiprašinėk." nutraukiau jį. "Tiesiog nereikia." pagaliau pažvelgiau į jį ir bandžiau kontroliuoti savo pyktį.

"Noriu paaiškinti." jis pasakė, o aš sukikenau. "P-prašau , tiesiog leisk man paaiškinti."

"Paaiškinti būtent ką? Kad esi melag-"

"Aš nemelavau, prisiekiu." šį kartą jis mane nutraukė. "Aš negaliu tau meluoti, niekada."

"Teisingai." nusijuokiau sarkastiškai netikėdama tuo ką jis sako. Praradau pasitikėjimą visiems ir aš to labiausiai nekenčiu. Tikriausiai aš per stipriai į viską reaguoju, bet aš bijau būti įskaudinta.

"Aš pasitikiu tavim, Vio. Aš niekada tau nemelavau, ir nemeluosiu."

"Ir kodėl aš turėčiau tikėti tavimi?" Jis atsiduso ir neatsakė į mano klausimą. "Kodėl?"

"Negaliu dabar tau pasakyti, bet man reikia paaiškinti k-kai ką."

"Ir kas tai? Ką nori paaiškinti?"

"Aš nežaidžiu žaidimų, a-aš žinau, kad esu painus..." jis sustojo ir pažiūrėjo į savo rankas. "b-bet aš turiu savų priežasčių."

"Priežasčių?" sutrikusi paklausiau. Jis teisus, jis painioja mane taip smarkiai, jog imu prarasti protą.

"Taip."

"Kokios j-"

"A-aš negaliu p-pasakyti tau." jis pakėlė akis į mane ir tada pirštais perbėgo per plaukus, patraukdamas juos. Papurčiau galvą.

"Tiesiog... ne dabar. Gerai?" jo akys buvo viltingos ir jos mane kankina, kad atsakyčiau.

"Tiesiog nuvežk mus į mokyklą, kol mes nepavėlavom." pasakiau ir grįžau i savo ankstesnę poziciją, žiūrėdama pro langą į nieką, tiesiog galvodama ką jis turėjo omeny?

Jis vėl perbėgo pirštais ir patraukė savo plaukus atsidusdamas, jis pradėjo važiuoti ir dabar mūsų diena prasideda.

"Mama, ar tu namie?"

"Labas, meile, virtuvėje." mano mama kalbėjo. Uždariau už savęs duris ir įėjau į virtuvę šypsodamasi. Mano diena buvo nuobodi kaip įprastai.

Pamokos buvo senos, nėjau pietauti, bet ėjau į biblioteką, kad visus ignoruočiau. Netgi Elle ir Jay.

Taip pat, aš vis ignoravau Harry, nors jis buvo beveik visose mano pamokose, ir jis nebandė su manim kalbėti nuo ryto. Bet jis vis laikė akių kontaktą su manim ir stebėjo kiekvieną mano žengtą žingsnį.

Iš dalies man tai patiko. Negaliu nekęsti jo, bet nekenčiu to ką jis daro man, tai verčia mane eiti iš proto.

"Man reikia pakalbėti su tavim." pasakė mama ir aš išsigandau. Atsisėdau ant kėdės šalia jos, o ji tik nusišypsojo.

"Ar kažkas blogai?"

"Ne, meile, bet aš porai dienų išvažiuoju iš miesto." ji susiraukė. "Tavo teta Emy serga ir man reikia ja pasirūpinti keliomis dienomis."

"Oh." susiraukiau. Aš myliu savo tetą, aš pasiilgau jos. Bet per blogai, jog negaliu važiuoti su mama dėl mokyklos. "Tikiuosi ji greit pasveiks."

"Taip, aš taip pat." ji palinksėjo. "ir žinau, kad negali važiuoti su manim dėl mokyklos-"

"Viskas gerai, mama."

"Žinau, bet aš niekada nepalikau tavęs vienos ir aš labai atsipr-"

"Mama." nusišypsojau ir uždėjau savo ranką ant jos. "Man viskas bus gerai. Man ne aštuoni metai, galiu pasirūpinti savimi."

"Žinau, tu stipri, graži mergina." ji nusišypsojo. Apsikabinau ją.

"Kada išvažiuoji?"

"Rytoj ryte."

"Ką gi, pasirūpink savimi." pasakiau šypsodamasi. Ji palinksėjo, o aš atsistojau eiti į savo kambarį.

"Oh, pasakiau Annei, jei tau kažko reiks, tiesiog pasakyk jai, o Harry sakė kad jis tave nuveš kiekvieną dieną į mokyklą, nes aš nebūsiu čia, kad nuveščiau tave." sustabdžiau savo žingsnius, o mano akys išsiplėtė.

O ne.

"Ar gi jis ne džentelmenas?" atsisukau į ją rasdama ją kikenančią.

"Oh... taip, jis yra."