Violet ;; h.s. ✓

Chapter thirty six

Violet

Harry ir aš greitai atsitraukėm. Buvau šokiruota matydama jį čia. Ką čia daro Jay? "Kas čia vyksta?" jis paklausė pakeldamas antakius.

Buvau labai nervinga, pažiūrėjau į Harry, o jis nieko nepasakė. Jis tiesiog žiūrėjo į savo rankas, tuomet atsiduso. "S-spėju turėčiau eiti." jis pasakė, tuomet pažvelgė į Jay, į mane ir nusišypsojo. Jis pabučiavo mano kairiajį skruostą ir išėjo.

Wow, ačiū, kad padėjai, Styles.

Kai jis išėjo ir dabar aš esu viena su vienu ir vieninteliu, mano geriausiu draugu, Jay. Pažvelgiau į jį ir nekaltai nusišypsojau. Buvo nejauki tyla tarp mūsų, bet jis ją nutraukė paklausdamas manęs. "Violet?"

"Kokia graži nakt-"

"Violet." jis pažvelgė į mane, kai bandžiau pakeisti temą. Jis turi visas teises pykti, turiu omeny, aš jam nieko apie tai nepasakiau ir buvo ilga tyla. "Kas čia vyksta?"

Neatsakiau, o jis įėjo į mano namą sekdamas mane. "Ar jūs susitikinėjat?"

"Nežinau."

"Kaip tu nežinai?"

"Na... Mes pasibučiavom prieš tai, be-"

"Ką?" jo akys išsipūtė, o aš atsisėdau ant sofos, jis stovi prieš mane. Šokiruotas, žinoma. "Tu pabučiavai jį?" Neryžtingai palinksėjau.

"Taip."

"Ir tu man nepasakei?" jis parodė į save. "Savo geriausiam draugui?" pajaučiau kaltę ir atsidusau.

"Atsiprašau, Jay." jis atsisėdo ant kėdės esančios priešais sofą. "Nepasakiau tau, nes žinojau kad taip elgtumeis."

"Elgčiausi kaip, Vio?"

"Perdėtai saugančiam?" sumurmėjau.

"Aš išsigandęs, gerai! Nenoriu, kad pasitikėtum kuo nors ir pabaigoje būti įskaudintai, mes nežinom kas jis iš tiesų, Viol-"

"Ne, aš žinau jį. Žinau tikrąjį jį, Jay." jis atsiduso. "Ir Elle ir aš nuėjom-"

"Palauk..." jo akys išsipūtė. "Elle žinojo ir man nepasakė? Ji žinojo visą šį sušiktą laiką?" uh oh, tai tapo blogiau.

"T-taip." jis atsistojo ir atsisėdo šalia manęs.

"Žiūrėk, man tu rūpi." jis sušnabždėjo uždėdamas ranką ant mano kelio. Tai neatrodo gerai. Turiu blogą jausmą ir nežinau kodėl.

"Kodėl tu taip nori atitraukti jį nuo manęs?"

"Nes... T-tu man patinki, Violet." mano žandikaulis atsivėrė.

Aš šokiruota. Mano geriausias draugas ką tik pripažino, kad aš jam patinku. Turiu pripažinti, jausmas lyg žiūrėtum filmą.

Nenoriu jo įskaudinti, bet jis man nepatinka taip. Grįžau į realybę, kai supratau, kad jis lenkiasi prie mano veido. "Jay?" sušnabždėjau.

"Šš." jis pasakė ir aš greit atsistojau, kol dalykai nepasidarė blogesni nei yra dabar.

"Ne, ne! Jay, aš negaliu." papurčiau galvą ir jis atsistojo.

"Kodėl?"

"Ar nematai to, man patinka jis. Aš negaliu- aš negaliu tavęs taip mėgti, Jay. Aš įskaudinsiu tave ir mūsų santykiai bus sugriauti."

"Ką gi, tu jau mane įskaudinai."

"Atsiprašau, Jay. Aš nežinojau-"

"Violet," jis liūdnai sukikeno. "Tu turi pasirinkti."

"Ką?" Paklausiau sutrikusi. Jis nuėjo prie durų ir prieš jam išeinant, jis atsistojo prieš mane.

"Tai aš, tavo geriausias draugas ilgą laiką, ir esu tas kuris pažįsta tave suknistai gerai ir būsiu dėl tavęs bet kada. Ar tai... Harry. Tas kuris tave pažįsta tik kelis mėnesius."

"Tu negali to padaryti, Jay." jaučiu artėjančias ašaras.

"Atsiprašau, bet tu turi tai padaryti. Tu negali turėti mūsų abiejų, aš nebūsiu čia, kad stebėčiau tavo sudaužytą širdį ir stovėčiau nieko nedarydamas."

"Bet aš jau turėjau jus abu."

"Daugiau nebe. Violet, pagalvok. Ko tu nori?" papurčiau galvą ir neatsakiau. Aš verkiau, kodėl tai taip sunku?

Jis palinksėjo. "Gerai tuomet. Iki, Violet."

Prieš man ištariant jo vardą, jis išbėgo per duris. Stovėjau čia šokiruota.

Atsikėliau kitą rytą nuo savo vienos valandos miego, pasiruošiau mokyklai. Ir nesvarbu kiek makiažo užsidėjau ant veido, tai nepaslėps mano ištinusių raudonų akių ir nosies, taigi, aš nesirūpinau ir ėjau į mokyklą taip. Jaučiausi kaip zombis, viduje jaučiuosi mirusi.

Praradau savo brolį, jis nebuvo tiesiog geriausias draugas. Nežinau, jei apgaulingai jį įtikinau ir priverčiau jį manyti, kad jis man taip patinka, galbūt tai mano kaltė. Galbūt aš viso to nusipelniau.

Išėjau pro duris ir pamačiau Harry savo automobilyje priešais mano namą. Kai jis pamatė mane, nusišypsojo ir išlipo iš mašinos.

Negaliu pasirinkti tarp jų dviejų, Jay yra mano geriausias draugas ir aš negaliu jo prarasti. Bet man taip pat patinka Harry, o jį aš žinau kiek laiko? Trys mėnesiai ar penki?

"L-labas."

"Labas." netikrai nusišypsojau, o jis susiraukė, kai jis prisiartino prie manęs pamatęs mano baisų apverktą veidą.

"Ar tau viskas gerai?" jis paklausė jaudindamasis dėl manęs.

"Taip... Važiuokim. Mes pavėluosim į mokyklą." pasakiau ir nuėjau prie mašinos. Jis nusekė mane ir atidarė man keleivio dureles. Padėkojau jam ir įsėdau.

Jis nuėjo į kitą mašinos pusę ir įsėdo, bet jis nepradėjo važiuoti. Jis vis žiūrėjo į mane, o aš žiūrėjau pro langą.

Po kiek laiko, jis atsiduso ir pradėjo važiuoti. Supratau, kad mes praleidom mokyklą ir supanikavau.

"Kur mes važiuojam?"

Jis neatsakė, tiesiog toliau vairavo.

"Harry, aš rimtai." jis ignoravo mane ir aš atsidusau. Mačiau jo šypsnį. "Ar gali bent jau pasakyti kur mes važiuojam?"

"Na, mes praleidžiam mokyklą."

"Aš jau žinau tai." atradau save pamiršusią apie savo baimes ir bėdas, aš nusišypsojau.

"Kur mes važiuojame, tai turiu omeny, Harry?"

"Mes važiuojam pasilinksminti." pasakė jis žiūrėdamas į mane. "Tiesiog palauk ir pamatysi, Violet."